2025 metų spalio 26 dieną įvyko pokalbių-diskusijų renginys, skirtas Vėlinių laikotarpio bei Gyvenimo ir Mirties apmąstymams.
Vienas iš kalbintų dalyvių buvo profesorius, mokslo istorikas ir etnologas, knygų autorius Libertas Klimka. Pokalbio tema: „Vėlinės – archajiškosios pasaulėžiūros dalis. Jų reikšmė tautinei tapatybei“.
Pokalbio metu buvo aptartos temos: Vėlinių kilmė, senovės lietuvių santykis į mirtį ir pomirtinį gyvenimą, ugnies naudojamas išlydėjimo tradicijose, gedulo ypatumai, Vėlinių svarba tautinei tapatybei.
Anot profesoriaus, kalbant apie Vėlines atsiveria begalinės mitinės erdvės. Vėlinės ateina iš labai senų laikų. Pirmųjų istorikų žiniomis, Lietuvos kaimo žmonės susirinkdavo šventuose miškeliuose, kuriuose degindavo savo mirusiuosius, ir ten tris dienas švęsdavo, prisimindami savo artimuosius, aukodami dievams maisto, gėrimų, kurdami tarpusavio bendrystę. Buvo tikima, kad protėvių vėlės padeda darbuose.
Pašnekovas teigė, kad per visą mūsų istoriją, kiek mes žinome, laidotuvės visada buvo siejamos ir jų apeigos buvo daromos su ugnimi. Ne veltui Lietuvoje labai greitai paplito ir prigijo žvakelės uždegimo ant kapo paprotys, nors jo ištakos visai nesenos – tik 1880 metai.
L. Klimka šnekėjo apie gedulo ypatumus: aprangos detales, verkimą, raudojimo paprotį – žodžiavimą – mirusiojo pagerbimą išvardinant jo dorybes, būdą, darbus.
Kalbėdamas apie Vėlinių svarbą tautinei tapatybei pašnekovas aptarė žodžių vėlė ir vėliava sąsajas, kanklių naudojimą mirusiųjų išlydėjimo tradicijoje, bendruomenės susibūrimo kapinėse prasmę, kryždirbystę ir medinių kryžių statymo tradiciją ir t. t.
