Parengė – sociologė Laura Ivanova
Daugelis mūsų, paprašyti įvardyti svarbiausius žmogaus gyvenimo virsmo momentus, veikiausiai atsakytų, kad tai yra santuoka ir kūdikio gimimas. Tačiau, ko gero, retas giliau susimąstome apie sakralų žmogaus virsmą per mirtį. Šio esminio virsmo metu labai svarbi yra artimųjų tarpusavio santarvė ir pagalba išeinančiajam. Daugelyje pasaulio tradicijų mirusiojo palydėjimas nuo senų senovės yra ypatingas reiškinys, lydimas tam tikros eigos ir ritualų, turinčių vienokią ar kitokią trukmę. Mūsų dienomis, rodos, vis labiau pamirštame mirusiųjų pagerbimo laikotarpio – Vėlinių – prasmę, perimdami naujoviškas madas. Šiuo pokalbiu nagrinėsime mirusiųjų išlydėjimo prasmę bei svarbą ir paliesime mirusiųjų pagerbimo dienos – Vėlinių – tapimo karnavaline „Helovyno“ švente problemą, svarstydami galimus jos sprendimo būdus.
Kalbamės apie artimųjų išlydėjimą ir mirusiųjų atminimo dieną – Vėlines – su išlydėtoja MARGARITA VOLOVNIKIENE, puoselėjančia mirusiųjų išlydėjimo kultūrą Lietuvoje.
Papasakokite, kaip atradote šį kelią, kada pirmąkart susidomėjote mirusiųjų išlydėjimo tradicijomis?
Viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties, kai teko būti šalia ir išlydėti man brangius žmones į jų paskutinę gyvenimo kelionę. Šie išgyvenimai buvo ne tik labai gilūs, jautrūs ir skausmingi, bet taip pat labai daug atveriantys. Tai buvo tylus buvimas šalia išeinančio žmogaus, jo laikymas už rankos, sutelkus visą dėmesį ir meilę. Tas laikas pakeitė mano požiūrį ir mane pačią. Tą patirtį priėmiau kaip dovaną.
Šiandien mūsų visuomenėje retai kalbama apie mirtį. Tai tema, kurios dažnai baiminamasi, o kalbant jaučiamasi nejaukiai. Kai susidūriau su artimųjų netektimis, supratau, kiek mažai žinau… Trūko elementarių žinių, kaip būti, ką sakyti, kaip padėti sau ir kitiems. Ieškojau atsakymų visur. Galiausiai į mano rankas pateko Astrėjos knyga „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“. Ji buvo tarsi šviesa tamsos apsuptyje. Tai, ką perskaičiau, iš esmės pakeitė mano požiūrį į mirtį. Supratau, kad mirtis – tai ne pabaiga, o perėjimas į kitą būties būseną. Tik liaudamiesi žiūrėti į mirtį kaip į galutinį tašką, galime įžvelgti naują pradžią. Šitai suvokus mane užplūdo ramybė ir išlaisvino iš baimės, pradėjau žvelgti į mirtį su pagarba, supratimu ir netgi švelnumu.
Taip prasidėjo mano kelionė į tai, kuo dabar gyvenu – esu išlydėtoja. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu poreikį ne tik padėti kitiems žmonėms būti su mirtimi, bet ir kalbėti apie ją atvirai. Sustiprėjo noras keisti nusistovėjusį požiūrį į mirtį, suteikti daugiau šviesos, sąmoningumo ir tikrumo atsisveikinimo procesui.
Mirtis mus moko gyventi. Tik prisimindami, kad mūsų laikas čia ribotas, galime iš tikrųjų įvertinti kiekvieną dieną, kiekvieną artumo, buvimo kartu akimirką. Ji kviečia mus susimąstyti: kas iš tikrųjų svarbu? Kaip noriu nugyventi savo gyvenimą? Ką noriu pasakyti, kol dar galiu?
Teko pastebėti, kad žmonės vengia kalbėti apie mirtį taip, tarsi bijodami ją prišaukti. Ar, Jūsų nuomone, tokie nuogąstavimai turi pagrindo?
Mūsų kalbos apie mirtį jos neprišaukia. Priešingai – jos leidžia dar giliau suprasti gyvenimą. Priimdami mirtį kaip gyvenimo dalį, tampame sąmoningesni, jautresni, atviresni vieni kitiems ir sau. Ir tada išlydėjimas tampa ne vien liūdnu atsisveikinimu, bet ir švelniu, prasmingu, gyvu ritualu, kupinu dėkingumo.
Vertinga suprasti, kaip galiu būti šalia artimojo, kai ateina jo gyvenimo pabaiga. Juk jeigu žmogaus nebegalima išgydyti, tai nereiškia, kad jam nebegalima padėti. Priešingai – pagalba tampa dar svarbesnė, tik ji įgauna kitą formą.
Gerai būtų, jei artimieji užduotų sau kelis esminius klausimus: ką galiu padaryti dabar, kai žinau, kad po kelių mėnesių šio žmogaus šalia nebebus? Ar tarp mūsų yra likusių nepasakytų, bet svarbių žodžių? Kaip norėtume praleisti likusį laiką kartu? Kai šie ar panašūs klausimai kyla laiku, išeinantis žmogus nelieka vienas, o atsisveikinimo kelias – nors ir skausmingas – gali tapti prasmingesnis, tikresnis, sukelti mažiau vienišumo jausmo.
Mūsų visuomenėje dažnai bijoma pažvelgti mirčiai į akis. O kai žmogus išeina, neretai liekame sumišę – nežinome, ką daryti, kaip išlydėti, ką reiškia tas atsisveikinimas. Tai nereiškia, kad žmonės nenori tikro ryšio ar prasmingo išlydėjimo. Dažniau tiesiog nežino, kaip tai daryti – nebeliko gyvos tradicijos, o tai, kas subtilu, paslaptinga, sielai artima, yra nustumta į šalį kaip „nebeaktualu“. Tačiau būtent tai, kas nematoma akimis, bet jaučiama širdimi, ir yra esmė. Todėl iš tiesų svarbu pradėti kalbėti, priminti, sugrąžinti gyvą santykį su mirtimi, nes tik priėmę jos neišvengiamumą galime iš tikrųjų išmokti gyventi – atvirai, sąmoningai, mylėdami.
Papasakokite, kaip atrodė tradicinis mirusiojo išlydėjimas Lietuvoje prieš 20–30 metų? Kokios pagrindinės apeigos, simboliai ar bendruomeniniai veiksmai būdavo svarbūs?
Prieš kelis dešimtmečius dar buvo daugiau gyvosios tradicijos – kaimuose žmonės budėdavo prie mirusiojo, daug melsdavosi, giedodavo giesmes, uždegdavo žvakes. Svarbus buvo ne tik atsisveikinimas, bet ir visos trijų, septynių ir keturiasdešimties dienų apeigos. Labai daug buvo bendrystės – kaimynai atnešdavo valgio, padėdavo pasiruošti laidotuvėms, jautėsi, kad išeinančio žmogaus kelionė svarbi visiems.
Koks mirusiųjų išlydėjimas yra dabar?
Šiandien išlydėjimas dažnai tampa formalumu – kelios valandos salėje, skubotai pasakyti atsisveikinimo žodžiai, o paskui viską užbaigiantys pietūs. Vis mažiau dvasinio turinio, vis mažiau laiko, skirto išbūti artimojo netektį. Neramina tai, kad nyksta senosios tradicijos – laidotuvės tampa paslauga, o ne bendruomenės ar šeimos apeiga.
Galbūt tai kyla iš baimės – bėgame nuo mirties, nuo netekties skausmo ir sielvarto. O kai nenorime susidurti su tuo, kas mus gąsdina ir ko negalime kontroliuoti, nyksta ir senosios tradicijos, nes pamirštame jų esmę. Vis dažnesnė tendencija – „sutrumpinti“ laidotuves, taip galbūt tikintis, kad jos bus mažiau graudžios ar skaudžios. Vietoj trijų dienų liko vos viena para ar net kelios valandos, skirtos atsisveikinti. Retai kada dabar budima prie mirusiojo – dažnai nesuprantama, kokią reikšmę turi šie ritualai.
O juk ritualai – tai būdas išbūti su netektimi, priimti ją. Jie padeda išgyventi sielvartą, suteikia struktūrą skausmingam procesui, leidžia palaipsniui suvokti mirties faktą. Neišgyventas sielvartas linkęs kauptis – jis gali virsti kitomis problemomis, emocinėmis žaizdomis, kurios pasireiškia vėliau. Tik išgyventa, išskaudėta ir įveikta netektis mus augina ir keičia. Tik ją priėmę galime lydėti išeinantį ne iš baimės ar pareigos, o iš meilės ir dėkingumo.
Seniau mirtis buvo natūrali gyvenimo dalis – artimieji būdavo pasirengę iš anksto, ypač kai žmogus sirgdavo nepagydoma liga. Jie jautriai stebėdavo ženklus, gamtą, sapnus, vidinius pojūčius. Namuose būdavo laikoma pašventinta graudulinė žvakė iš natūralaus vaško – ją uždegdavo žmogui ruošiantis išeiti, kuri degdavo iki palaidojimo. Ligonio išpažinčiai kviesdavo kunigą, uždegdavo žvakę, pastatydavo kryželį. Mirus žmogui, kūnas būdavo nuplaunamas (tarsi simboliškai grįžtama į vandenį, iš kurio ir atėjome), patepamas šventais aliejais ar vandeniu, aprengiamas įkapėmis.
Labai svarbus buvo šarvojimo procesas – jis vyko namuose arba šarvojimo patalpoje. Žmogus būdavo paguldomas ant šarvojimo lentos, į rankas jam įdėdavo rožinį, šventą paveikslėlį, aplink karstą uždegdavo šešias žvakes, galvūgalyje pastatydavo kryžių. Prasidėdavo budynės – trijų parų budėjimas, šermenys. Žmogus nebūdavo paliekamas vienas. Būdavo meldžiamasi, tyliai kalbamasi su velioniu, tariami neišsakyti žodžiai, atleidžiama ir prašoma atleidimo. Vėlė išlydima su meile ir tylia pagarba. Kiekvieną vakarą būdavo giedami kalnai ir kitos giesmės. Laidotuvės vykdavo trečią dieną po mirties – tikėta, kad būtent trečiąją dieną vėlė galutinai atsiskiria nuo kūno.
Šiandien daug kas pasikeitė: šermenys, kaip laidojimo apeiga, sutrumpėjo arba visai išnyko, budėjimas retas, o malda pamiršta. Šiuolaikinės laidotuvės neretai tėra funkcinis veiksmas, o ne gilus atsisveikinimo ritualas. Trūksta tylos, laiko sustoti, išbūti su tuo, kas įvyko. Tačiau tai nereiškia, kad žmonėms to nereikia – greičiau jie paprasčiausiai pamiršo, kaip. Ir tada senosios tradicijos dažnai atmetamos kaip „nebeaktualios“, nes pamiršta jų prasmė – tai, kas subtilu, nematoma, esmiška.
Todėl šiandien labai svarbu apie tai kalbėti, suprasti, kad išlydėjimas – tai paskutinė žemiška dovana išeinančiam. Tai padėka už jo gyvenimą, pagarba jo sielai. Ir tai – dovana mums patiems, nes tik priimdami mirtį, iš tiesų išmokstame gyventi.
Margarita, Jūs aktyviai užsiimate švietėjiška veikla. Kaip puoselėjate pagarbaus ir prasmingo išlydėjimo kultūrą?
Ši veikla atskleidžia vidinį pašaukimą ir gilią pagarbą mirties slėpiniui. Tai, į ką aš kviečiu, – tai sveikas požiūris į mirtį. Viskas, ką mėginu padaryti, – patikinti žmones, kad reikia padėti mirštančiajam pasiruošti didžiajam perėjimui.
Turime išmokti kalbėti apie mirtį kaip apie natūralią žmogaus patirtį – kaip apie virsmą, o ne tik kaip apie gyvenimo pabaigą. Vengdami ar bijodami šios temos, atimame iš savęs galimybę pasiruošti neišvengiamai realybei.
Esu pasiruošusi būti šalia tų, kurių artimieji išeina arba jau iškeliavo. Padedu jiems geriau suvokti mirties procesą – kaip perėjimą iš vienos esaties į kitą. Kai suprantame, kas vyksta, padedame ne tik išeinančiai sielai, bet ir sau – nusiraminame, randame daugiau prasmės.
Skleidžiu žinias apie senąsias mirimo ir mirusiųjų palydėjimo tradicijas, kuriomis noriai dalinuosi. Mirtis – neatsiejama gyvenimo dalis. Atviras pokalbis apie ją padeda sumažinti baimę, giliau pažinti save ir ramiau pasirengti tam, kas laukia kiekvieno.
Manau, kad svarbu kalbėti apie mirties slėpinį. Visų pirma todėl, kad mirtis – neišvengiama. Kalbėdami apie ją, mokomės ją priimti, o ne bijoti. Suvokiame, kad tai – natūrali gyvenimo ciklo dalis, tuomet mažėja baimė. Kuo labiau mirties temos vengiame, tuo labiau ji mus gąsdina. Atvirumas padeda išsklaidyti mitus ir atsikratyti išsigalvojimų. Kita vertus, taip galime pasiruošti, nes pokalbiai apie mirtį leidžia apsvarstyti svarbius teisinius, medicininius ir emocinius klausimus. Keičiantis supratimui, pradedame labiau vertinti gyvenimą. Supratimas, kad viskas laikina, skatina gyventi sąmoningiau, būti dėkingiems už laiką su artimaisiais. O galiausiai tai padeda lengviau išgyventi netektį. Kai neslepiame skausmo ir atvirai kalbame apie mirtį, galime lengviau ją priimti, rasti palaikymą ir paguodą. Tokia perspektyva suteikia vilties ir ramybės.
Nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso žmonių požiūris į mirtį?
Tai, kaip žmonės supranta mirtį, priklauso nuo jų tikėjimo, kultūros, brandos, gyvenimo patirties. Keičiantis šioms aplinkybėms, keičiasi ir požiūris į tai, kas laukia po kūno mirties. Jei žmogus mato save tik kaip kūną, mirtis jį gali bauginti, nes mirtį jis supranta kaip visišką pabaigą – perėjimą iš esaties į nieką. Bet jei suvokiame save kaip sielą, tada kūno mirtis – tik išorinis pasikeitimas, perėjimas į kitą būties formą. Tokia perspektyva padeda giliau suprasti gyvenimo prasmę.
Kas keičiasi, kai priimi mirtį?
Mirtis mus kreipia į tai, kas iš tiesų svarbu. Ji keičia mūsų santykį su gyvenimu, laiku, kitais žmonėmis. Tikriausiai sutiksite, kad baigtinumas suteikia gyvenimui vertės. Būtent mirties suvokimas ir priėmimas skatina mus nešvaistyti laiko, gyventi sąmoningiau, mylėti giliau. Mintys apie mirtį neišvengiamai iškelia klausimą – ką reiškia būti gyvam? Todėl kviečiu pažinti mirtį, kad galėtume iš tiesų pamilti gyvenimą. Tikėjimas ir žinojimas išlaisvina – palengvina netekties sielvartą ir suteikia vidinę ramybę.
Pabaigai norisi paklausti apie Vėlinių tradicijas. Vėlinės yra laikas, skirtas atminti išėjusius mylimus artimuosius. Kaip manote, ar mūsų visuomenėje tolstama nuo natūralaus rūpesčio ir pagarbaus santykio su išėjusiais artimaisiais?
Man Vėlinės – tylos, atminties ir amžinybės laikas. Vėlinės – tai ne tik kalendoriuje pažymėta diena ar tradicinių apeigų atkartojimas. Šios šventės esmė – tai vidinis būvis, ramus susitelkimas, pagarbus prisiminimas ir gyvas ryšys su tais, kurie išėjo anapus.
Tikrosios Vėlinės gimsta ne iš išorinių veiksmų, bet iš mūsų širdies pajautos, iš noro prisiliesti prie amžinųjų dalykų – tradicijų atminties, dėkingumo, dvasinio ryšio ir gyvenimo trapumo suvokimo. Svarbiausia – ne mechaniškai kartoti senuosius papročius, o suvokti, ką jie reiškė mūsų protėviams. Kiekvienas žvakės liepsnos virptelėjimas, kiekvienas tylus žvilgsnis į kapą – tai ne tik gestas, bet ir prasmingas būdas prisiminti, kas buvome, esame ir kuo tapsime.
Vėlinės švenčiamos rudens virsme, kai gamta tyliai atsisveikina su savo gyvavimo ciklu. Medžiai barsto lapus, dienos trumpėja, šviesa traukiasi – viskas liudija apie pabaigą. Tai laikas, kai gyvenimo laikinumas tampa akivaizdus ir apčiuopiamas. Rudeninė tyla ir ramybė tarsi kviečia sustoti, pažvelgti į savo vidų, susimąstyti apie tai, kas svarbiausia.
Mūsų protėviai jautė šį gamtos alsavimą – jie gyveno pagal jos ritmą. Jie žinojo, kad žmogaus gyvenimas taip pat teka ciklais: gimimas, augimas, branda, išėjimas. O siela – ji palieka kūną, bet neišnyksta. Todėl per Vėlines mūsų protėviai jautė artimą ryšį su nematomu pasauliu – tikėjo, kad vėlės sugrįžta pas mus, stebi, galbūt perduoda žinutes.
Ši diena – tai proga susijungti su šaknimis. Aplankyti kapus, uždegti žvakę ne tik dėl išorinio vaizdo, bet ir iš visos širdies. Malda, apmąstymai ir prisiminimas su padėka – tai didžiausia pagarba tiems, iš kurių mes atėjome, kurių gyvenimai nutiesė mums kelią. Svarbu ne tik prisiminti, bet ir atleisti. Tegul šios dienos tampa susitaikymo laiku su kitais, su savimi, su praeitimi. Atleidimas – tai dovana, kuri išlaisvina ne tik tuos, kam atleidžiama, bet pirmiausia mus pačius.
Vėlinių metu pasakojame vaikams ir anūkams apie tuos, kurie išėjo. Dalinamės jų istorijomis, jų gyvenimo pėdsakais. Tai tarsi tiltas tarp kartų – tarp šiapus ir anapus. Uždegę šventą Vėlinių ugnį bandykime ją išlaikyti ilgiau nei vieną vakarą. Tegul ji rusena mūsų širdyse – kaip šviesa, sauganti mus, palaikanti mūsų ryšį su išėjusiais artimaisiais. Nes kol prisimename, tol meilė nemiršta. Ir tol mes visi, gyvieji ir mirusieji, liekame susiję.
Tęsiant Vėlinių temą, susitikome su IGNE BRATKAUSKIENE, viena iš pirmą kartą Lietuvoje vyksiančio renginio „Gyvenimo ir mirties misterijos“ organizatorių.
Igne, papasakokite, kaip kilo idėja organizuoti tokį renginį?
Idėja organizuoti renginį kilo drauge su bendraminčiais svarstant, ką galėtume padaryti, kad ne tik mes patys, bet ir kiti žmonės turėtų galimybę sutikti Vėlines kitaip nei šiuo metu siūloma masiniais Helovyno renginiais. Vieną vėlyvo spalio vakarą susitikę kalbėjomės, kad neįdomu mums nei moliūgus skobti, nei velniais ir kitais demonais rengtis, kad gilesnės prasmės norisi Vėlinių laikotarpiu, susikaupimo, didingos rimties, prisilietimo prie kažko sakralaus, savo pačių vidaus, formuoto ir visų prieš mus gyvenusių žmonių, mūsų protėvių. Kadangi būtent tuo metu buvo pasirodęs Audronės Ilgevičienės-Astrėjos video įrašas „Mirusiųjų paminėjimas ar „Helovynas“?“, aptarinėjome ir jį. Būtent šiame video įraše buvo minima, kad anksčiau moksleiviai kapinėse nuo bendro aukuro išnešiodavo ugnį ant kapų, ant kurių ugnies niekas Vėlinių laikotarpiu neuždegdavo. Taigi pirminė mintis buvo organizuoti ugnies nešimą visoje Lietuvoje apjungiant kuo daugiau žmonių, bendruomenių. Na o tada žinote kaip būna… svajoji, svajoji ir… Taigi ir mes tą vakarą iš visų išsakytų pasiūlymų išsirinkome patį neįtikimiausią – sumanymą daryti renginį. Prasmingą pop koncertą Vilniaus širdyje kaip mes tada, atrodė, tik juokavome. Na o eigoje prie renginio „prisijungė“ ir sumanymas organizuoti įvairias vaikams, suaugusiems skirtas edukacines veiklas, diskusijas Vėlinių tematika, kurios vyks savaitę iki renginio.
Ar organizuojant šį renginį sulaukiate palaikymo?
Tikrai taip! Viena naujausių mano pačios patirčių, kai vienai moteriai, su kuria tiesiog šalia sėdėdamos laukėme vizito, užsiminiau apie renginį, o jos reakcija buvo: „PAGALIAU kažkas tai daro!” Taigi palaikymas ateina ne tik iš žmonių, kurie jungiasi prie renginio organizavimo atnešdami įvairius ir dažniausiai būtent tuo metu labai reikalingus savo talentus, bet ir iš tokių labai netikėtai netikėtose vietose pasigirstančių palaikymo ženklų. Be galo džiaugiamės, kad ir valstybinėse institucijose, su kuriomis bendraujame, dirbantys žmonės žiūri į viską ne tik per įstatymų nustatytus rėmus, bet, rodos, ir nuoširdžiai palaiko tiesiog pačią idėją. Iš tiesų jausmas toks, kad kažko kitokio Vėlinių laikotarpiu laukė nemažai žmonių.
Kas yra sudėtingiausia?
Nepatikėsite. Kalbant apie materialius dalykus sudėtingiausia yra rasti, kas sutiktų dainuoti ir groti spalio 31 d. vakarą (juokiasi). Pavyzdžiui, pasirodo, kad tam tikrais instrumentais lauke galima groti tik iki tam tikros temperatūros. Kadangi scenoje vis tik turėsime instrumentą, matyt, šalia matysite ir šildytuvą. Neišsprendžiamų problemų nėra.
Kas yra renginio auditorija ir kaip tikitės pritraukti žmones į renginį?
Į renginį kviečiame visus, kuriems atliepia renginio sumanymas, na ir žinoma visus, kuriems patinka mūsų renginyje koncertuosiančių atlikėjų muzika! Patys tikimės, kad susirinks įvairių kartų atstovai, kad tėvai atsives vaikus, senelius, draugai – draugus, kad visi kartu prasmingai ir šviesiai galėtume prisiminti išėjusius artimuosius.
Suprantame, kad pritraukti žmones gali nebūti taip paprasta, nes data yra ypatinga, daug kas paprastai tokiu metu lanko artimuosius visoje Lietuvoje, bet tikime, kad vis tik bus žmonių, kurie pasiliks kapų lankymą šeštadieniui ar sekmadieniui, o penktadienį sudalyvaus ir mūsų renginyje.
Kur ir kada vyks renginys?
Renginys vyks spalio 31 d. 20 val. simbolinėje Vilniaus vietoje – Šventaragio slėnyje.
Pagal Lietuvos metraštį, būtent šioje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Yra netgi legendų, kad šioje vietoje buvo palaikoma šventoji ugnis. Dar nežinodami šių padavimų sugalvojome, kad nuo spalio 25 d. būsimoje renginio vietoje įkursime ugnį, kurią septynias paras sergėsime, kad nuo tos ugnies žmonės po renginio galėtų užsidegti žvakeles ir nešti jas ant kapų, ant kurių nėra kam ugnį įkurti, – taigi renginyje palikome ir patį pirmąjį savo sumanymą.
Ar vyks tiesioginė renginio transliacija? O galbūt bus daromi savaitę iki renginio vyksiančių diskusijų ir paties reginio įrašai?
Taip, darysime kai kurių pokalbių bei paties koncerto vaizdo įrašus, kuriuos vėliau talpinsime ir svetainėje www.velines.lt.
Jeigu žmonės norėtų prisidėti savanoryste, parama ar sklaida, į ką turėtų kreiptis?
Jei kažkas matytų, kad nori ir gali prisidėti prie renginio, visuomet laukiame žinučių el. p. adresu info@velines.lt. Tokiu atveju būtų gerai, kad rašydami nurodytumėte, kur save matytumėte, kokias kompetencijas turite, kad reikalui esant galėtume susisiekti.
Dalis šio straipsnio buvo išspausdinta žurnalo „Raktas” rugsėjo-spalio numeryje