Žinomas menininkas Virginijus Kašinskas dalijasi, kad pirmą kartą apie tai, kas yra gyvenimas ir mirtis, susimąstė būdamas dešimties metų. Pirmuosius savo tyrinėjimus pradėjo mamai nupirkus fotoaparatą, kuriuo pirmiausia išfotografavo kapinėse esančius kryžius, paminklus, taip pat apylinkių koplytstulpius ir koplytėles. Vyras teigia, kad, susidūrus su mirties tema, natūraliai kyla įvairių egzistencinių klausimų, kurie verčia peržiūrėti savo santykį su kitais žmonėmis bei savo paties laikinumą.
Menininkas pasakoja, kad studijuojant Vilniaus dailės institute antrame kurse jam į rankas pateko Vydūno raštai, kuriuose jis perskaitęs žodžius, turėjusius didžiulę įtaką jo tolesnei kūrybai: „Jeigu kūrėjas neatsiremia į savo tautos kultūrą, jo kūryba neturi prasmės.“ Kitaip tariant – pagrindo. „Ir tada aš supratau, kad tik atsirėmęs į savo tautos dvasinę kultūrą, jos gelmes, tu gali suteikti turinį ir prasmę savo kūrybai“, nes kitaip menininko kūryba bus tuščia, beprasmė. „Girnos sukasi, o miltai nebyra.“ V. Kašinskui baigus studijas institute, griuvo ir sovietinė represija, todėl jis laisvai galėjo nagrinėti ir savo kūryboje atskleisti lietuvių tautinio identiteto tematiką, ką, tiesa, jis jau daro trisdešimt aštuonerius metus. „Net jeigu visi Lietuvos dailininkai, ne tik mano kartos, bet ir kelių kartų, dirbtų lietuviška tema, jie tos temos neišsemtų, nes ji tokia plati, tokia gili, tokia sena mūsų kultūra.“
Kūrėjas teigia, kad norėdamas išties pažinti savo kultūrą, turi tarsi išeiti už jos ribų ir tapti stebėtoju, bet ne jos dalyviu. „Mes nejaučiam, kaip ta mūsų kultūra veikia, <…> nesugebam išeiti, savo sąmonės išvesti į išorę, kad pastebėtume“, – dalijasi mintimis Virginijus. Tai padaryti jam padeda žvilgsnis per fotoaparato ir kameros objektyvą. Menininkas pasakoja, kad mūsų dvasinė kultūra yra labai sena ir glaudžiai susijusi su kitomis senosiomis pasaulio kultūromis, „tik kad mes viską turime savoj spalvinėj gamoj, savame tonuse, savame judesy, savame etniniame, tautiniame kolorite, bet senosios struktūros tos pačios. Ir labai lengva susikalbėti su kitos senosios kultūros žmogumi, jeigu tu žinai savo kultūrą.“ Vyras teigia, kad visi tautiniai papročiai „yra kaip eismo taisyklės, saugumo sistema, tik jie įvilkti į estetinę, meninę, filosofinę formą“. Papročių žinojimas ir jų laikymasis, net giliai nesuvokiant jų prasmės, anot menininko, padeda lengviau orientuotis gyvenime ir nepaklysti. „Mūsų papročiai yra galios. Ir jeigu tu atsisakai savo tautos papročių, savo tautos palikimo, atsisakai savo kalbos, esmė – kalbos, (tuomet) tampi paveikiamas kitų“, netenki savo dvasinio stuburo. „Viskas yra paslėpta mūsų kalboje, <…> viskas padėta mums ant liežuvio galo.“ Žemaičiai mirusįjį nabašninku vadina. O ką reiškia nabašninkas? Tai yra tas, kuris nebešneka, tas, kuris kalba nebegali išreikšti savo sąmonės. Lietuvių kalbos tyrinėtojai G. Patackas ir A. Žarskus yra pastebėję, kad jeigu mes žodžio „Dievas“ šaknį diev- apverčiame ir pridedame galūnę –as, gauname žodį „veidas“. „Kai su jumis kalbu, matau jūsų veidą“, – vadinasi, matau Dievą. „Jūs, žiūrėdami į mano veidą, matot lygiai tą patį.“ Vyras teigia, kad jeigu mes gebėtume taip žvelgti vienas į kitą, mes pereitume į dieviškus santykius. „Didžiausia paslaptis yra padėta ant mūsų veido, tai yra – mūsų liežuvio galo.“ Ir tą paslaptį suprasti yra sunkiausia, nors atstumas iki mūsų smegenų nedidelis, „bet iš tikro – tai viso gyvenimo atstumas“, kurį reikia nueiti iki susivokimo.
Kita be galo gili tema yra tautiniai raštai, kurie buvo labai svarbūs senovės lietuvių kultūroje bei pasaulėžiūroje. „Ne veltui sakom – tautinis raštas. Raštas užrašo žinią, informaciją.“ Jis yra „trimačio tūrio dvimatė projekcija. Ir tos dvimatės projekcijos matote tik nedidelį fragmentą“. Tai yra tarsi erdvės išklotinė.
Laidotuvių metu būdavo nešama juosta su tautiniais raštais, kuri „atlieka apsaugą nuo metafizinio – ano pasaulio, kad mirusiojo vėlė neišsivestų to, kuris neša (karstą)“, kad tarsi atskirtų mirusįjį nuo gyvojo, „nes tuo metu, kai mirusysis miršta, apie jį atsivėrusi metafizinė anga į aną pusę“.
Kai namuose šarvodavo velionį, aplink jį sukabindavo kapas – audinius su simboliniais raštais. Kapos atlikdavo mirusiojo apsaugos funkciją. Ne veltui sakome: „šarvojame“. „Karys turi šarvus, ir čia šarvai“, – įžvalgomis dalijasi V. Kašinskas. Tomis kapomis sukuriama šarvojimo erdvė aplink mirusįjį. Paprastai šarvojimo kapos būdavo juodõs su balta ar juodõs su sidabru spalvos. Aplink velionį taip pat būdavo dedamas šešių ar aštuonių degančių žvakių ratas, kurio funkcija taip pat apsauginė. Buvo šarvojama tris paras ir visą tą laiką aplink degdavo žvakės. Ugnis buvo labai svarbi visame laidojimo procese. Ji tarsi centrinė ašis. Kada mirusįjį išnešdavo iš namų, priekyje nešdavo ugnį, kurią vėliau statydavo kapo duobės sienelėje ties galva padarytoje nedidelėje nišoje ir laidojant užkasdavo kartu su velioniu. „Ugnis mus išlydi į aną pasaulį. Tai yra vienas iš esminių mūsų pasaulėžiūrinių dalykų. <…> Pro tas duris, pro kurias mes atėjom, pro tas duris mus pasitiks ugnis ir išlydės namo. Ugnis yra kaip gyva būtybė. Žmogaus gyvybė yra viena iš ugnies formų.“ Ugnis yra vartai iš šio ir į šį pasaulį. Rombas, kaip kapo apvadas, kurį dažnai galime matyti mūsų kapinėse, – tai taip pat ugnies simbolis.
Lietuvoje grįžo mirusiųjų deginimo paprotys, kuris buvo nunykęs su krikščionybės atėjimu. Tikima, kad kai sudeginamas žmogaus kūnas, tuomet yra nutraukiamas ryšys su šiuo pasauliu ir jis išeina į dangiškąją sferą. O „pelenai lieka žemei, nes mes nieko iš šios žemės neišsinešim, nė vieno atomo – viską teks čia palikti.“ Deginimo metu atskiriamas kūnas nuo sielos, ir siela tampa tarytum laisva ir nebeturinti ryšio su šia žeme. „O tie, kurie kūną palaidoja, jų ryšys su žeme lieka visą laiką, kol kūnas suyra.“
Dar kitas labai svarbus laidojimo apeigų elementas yra vanduo. „Kada mes ateinam į šitą pasaulį, mes ateinam per vandenis“, per gimdą. Kai žmogus miršta, vyksta apeiginis kūno prausimas. Anksčiau jis vykdavo pirtyse. „Pirtis – tai yra vanduo ir ugnis.“ Gimdydavo taip pat ten pat. Vandenį, kuriuo nuprausdavo gimusį kūdikį, pildavo po židiniu arba pečiumi, o nuprausto velionio vandenį išpildavo po vartais. Tai turi gilią simbolinę reikšmę.
„Mūsų mirties spalva yra balta, ne juoda.“ Balta nuotakos suknelė – tai mirties spalva. „Ji miršta kaip -aitė, gimsta kaip -ienė.“Dėl to per senovines lietuvių vestuves nuotaka verkdavo. „Ir moteris, kurios vaikų nesulaukdavo, visada laidodavo balta vestuvine suknele. Vaikus, kūdikius irgi baltai aprengdavo.“
Menininkas teigia, kad net ir keičiantis laikmečiui, išlieka tautos atmintis. „Dabar mūsų laidojimo papročiuose įsijungia, vadinkim, tas ekonominis klausimas: visi skuba, nori greitai palaidoti žmogų, neduoda nė trijų parų, laidojimo biure užsako tris valandas ir iš karto į kapines.“ Bet vis dėlto kai kurie išlaiko papročius ar galbūt net nesąmoningai bando juos integruoti į dabartinio laikmečio foną. Būna, kelią į kapines ar prie šarvojimo salės durų nubarsto eglišakiais. „Tai yra amžinas gyvybės medis.“ Iš žvakelių takelį padaro. „Anksčiau taip nedėdavo, nes neturėdavo tokių žvakidžių, kur nuo vėjo apsaugo.“ Tauta prisitaiko. „Tarytum keičiasi, transformuojasi papročiai, išlaikydami tą pačią prasmę, esmę, bet prisidėdami kitais elementais.“ Menininkas nemano, kad papročiai nunyksta, jie tik įgauna kitas formas. „Kadangi tauta yra prisirišusi prie savo dvasinės kultūros, ji suranda būdų, kaip tai išreikšti kitais elementais ir kitu kampu. <…> Tauta turi tokią atmintį, kurios panaikinti niekas negali: jokios ideologijos, jokios sistemos, jokios valdžios – tauta viską atsimena. Ir jeigu kas galvoja, kad tauta ką pamirš ar pamiršo, nėra to, patikėkit – to nėra. Kiek aš tyrinėjau, tauta viską atsimena.“
Straipsnio autorė Vilma Bratkauskaitė