Žyma: Diskusija

2025 metų spalio 26 dieną įvyko pokalbių-diskusijų renginys, skirtas Vėlinių laikotarpio bei Gyvenimo ir Mirties apmąstymams. Pokalbio dalyvė – rašytoja, antropoteosofė Audronė Ilgevičienė.

Pokalbio tema: „Gyvenimo ir mirties misterijos.“

Kalbama apie tai, kas yra vidinės ir išorinės misterijos, apie gilias transformacijas, keičiančias žmogaus kokybę, o taip pat apie gyvenimą ir mirtį, kaip neatsiejamus būties dalykus, artimųjų žmonių netektis ir per tai patiriamas didžiąsias perėjimo misterijas. Apie pagalbą mirštančiajam, išklausymą ir išsakymą to, kas svarbu, prieš žmogui paliekant fizinį kūną. Rašytoja teigia, kad mirtis yra tik būvio pakeitimas, perėjimas iš vienos sąmonės kokybės į kitą: tiek dvasine, tiek tiesiogine prasme. „Mirties bijoti nereikia, reikia bijoti negyventi.“ A. Ilgevičienė dalinasi savo pamąstymais apie gyvenimo pilna krūtine ir nebijojimo klysti svarbą, apie mokymąsi džiaugtis gražiais gyvenimo dalykais, pastebėti gėrį, išdrįsti įgyvendinti savo svajones ir visur kur matyti prasmę. Pokalbyje paliečiamos temos apie pačias sakraliausias žmogaus gyvenimo misterijas: savojo žmogaus sutikimą, vestuves, vaikelio gimimą… Taip pat atskleidžiama giluminė mirusiųjų pagerbimo ir protėvių prisiminimo svarba. Rašytoja kalba apie Tamsos ir Šviesos pasaulių veikimą ir patį svarbiausią dalyką mūsų Žemėje – meilės svarbą.

„Misterija visuomet yra susijusi su tuo, kas keičia tave iš esmės… Be vidinio pokyčio mes negalėtume, ko gero, įvardinti to misterija.“

2025 metų spalio 26 dieną įvyko pokalbių-diskusijų renginys, skirtas Vėlinių laikotarpio bei Gyvenimo ir Mirties apmąstymams.

Pokalbyje dalyvavo Palaimintojo Mykolo Sopočkos hospiso darbuotos Aneta Gurnevič ir Danutė Pelėchaitė. Pokalbio tema: „Mirties akistata atskleidžia gyvenimo prasmę“.

Palaimintojo Mykolo Sopočkos hospisas – pirmasis hospisas Lietuvoje, atidarytas 2012 m. Jo įkūrėja ir vadovė Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuolė Michaela Rak.

Pokalbyje buvo aptarta profesionalios paletyviosios pagalbos reikšmė. Hospiso darbuotojos kalbėjo apie nepagydomai sergančių žmonių gerovės, dvasinės būklės, fizinių, psichinių, socialinių poreikių, orios priežiūros ir jų artimųjų palaikymo ypatumus ir svarbą gyvenimo pabaigos laike.

Moterys jautriai dalinosi savo patirtimis, įžvalgomis, liudijimais, kuriuos įgavo žemiškojo gyvenimo ir iškeliavimo į amžinybę sandūroje.

2025 metų spalio 26 dieną įvyko pokalbių-diskusijų renginys, skirtas Vėlinių laikotarpio bei Gyvenimo ir Mirties apmąstymams. Pokalbio dalyvė – žinoma Lietuvos režisierė-choreografė, baletmeistrė, šokio teatro „Ach“ steigėja ir meno vadovė Anželika Cholina.

Pokalbio tema: „Apie meną, įveikiantį mirtį.“

Diskusijos metu kalbama apie tai, kokią įtaką menas turi žmogaus vertybių formavimuisi, apie meilės, grožio, pagarbos ir etikos – kaip esminių dalykų reikšmę kūryboje bei pagrindinę gyvenimo užduotį – tapti geresniu žmogumi. Taip pat keliamas klausimas, ar menininkai savo kūryboje gali kalbėti apie sudėtingus gyvenimo aspektus, bet „neužkrėsti“ žmonių proto negatyviomis, nihilistinėmis mintimis. A. Cholina kalba apie žmogaus mistinę prigimtį, sielų brandą ir pagalbą talentingiems žmonėms išreikšti save. Kas kūrybai įkvepia gyvybę ir džiaugsmą, kaip auginti meilę jauname žmoguje, kaip atskirti išorines įtakas nuo savo esmės – visa tai ir dar daugiau rasite šiame pokalbyje.

Pašnekovė teigia, kad žmonių akyse po spektaklio gali pamatyti atsakymą į tai, kas vyko scenoje. Jeigu nors dviem valandom žmones gali pakylėti virš debesies – tai ir yra laimė.
„Tavyje turi būti šviesa, kuri kitam žmogui nušvies kelią.“

2025 metų spalio 26 dieną įvyko pokalbių-diskusijų renginys, skirtas Vėlinių laikotarpio bei Gyvenimo ir Mirties apmąstymams.
Vienas iš kalbintų dalyvių buvo kunigas Ričardas Doveika. Pokalbio tema: „Meilės šviesa mirties tamsoje“.

R. Doveika dalinosi mintimis apie dviejų būties realybių – meilės šviesos ir mirties tamsos santykį. Kalbėjo apie tai, kad tikintiems žmonėms Vėlinių dienos nėra liūdesio, sąstingio ar gedulo dienos. Nors dabar tamsoje matoma vertė, išgąstyje matomas juokas, mirties šėlsme – savotiškas pasitenkinimas. Tačiau, kaip teigė pašnekovas, krikščionybė yra šviesa, mes esame šviesos žmonės. Krikščionio užduotis yra skleisti šviesą, viltį, pasitikėjimą, meilę.

Kunigas aptarė Visų šventųjų dienos esmę, ugnies, gėlių ir maldos prasmę Vėlinių laikotarpiu. Buvo kalbama apie tamsos pasaulio poveikio žmogui ypatumus ir grėsmes, to pasaulio iššūkius fiziniam kūnui ir socialinei grandžiai – šeimai. Dvasininkas palietė labai jautrią žmogaus išlydėjimo temą: poreikį kalbėti apie mirtį, pasiruošimą mirčiai, išlydėjimo, gedėjimo, atsisveikinimo būtinybę, teigdamas, kad apie tai kalbėti gali tik laisvas žmogus.

2025 metų spalio 26 dieną įvyko pokalbių-diskusijų renginys, skirtas Vėlinių laikotarpio bei Gyvenimo ir Mirties apmąstymams.
Vienas iš kalbintų dalyvių buvo profesorius, mokslo istorikas ir etnologas, knygų autorius Libertas Klimka. Pokalbio tema: „Vėlinės – archajiškosios pasaulėžiūros dalis. Jų reikšmė tautinei tapatybei“.

Pokalbio metu buvo aptartos temos: Vėlinių kilmė, senovės lietuvių santykis į mirtį ir pomirtinį gyvenimą, ugnies naudojamas išlydėjimo tradicijose, gedulo ypatumai, Vėlinių svarba tautinei tapatybei.

Anot profesoriaus, kalbant apie Vėlines atsiveria begalinės mitinės erdvės. Vėlinės ateina iš labai senų laikų. Pirmųjų istorikų žiniomis, Lietuvos kaimo žmonės susirinkdavo šventuose miškeliuose, kuriuose degindavo savo mirusiuosius, ir ten tris dienas švęsdavo, prisimindami savo artimuosius, aukodami dievams maisto, gėrimų, kurdami tarpusavio bendrystę. Buvo tikima, kad protėvių vėlės padeda darbuose.

Pašnekovas teigė, kad per visą mūsų istoriją, kiek mes žinome, laidotuvės visada buvo siejamos ir jų apeigos buvo daromos su ugnimi. Ne veltui Lietuvoje labai greitai paplito ir prigijo žvakelės uždegimo ant kapo paprotys, nors jo ištakos visai nesenos – tik 1880 metai.

L. Klimka šnekėjo apie gedulo ypatumus: aprangos detales, verkimą, raudojimo paprotį – žodžiavimą – mirusiojo pagerbimą išvardinant jo dorybes, būdą, darbus.

Kalbėdamas apie Vėlinių svarbą tautinei tapatybei pašnekovas aptarė žodžių vėlė ir vėliava sąsajas, kanklių naudojimą mirusiųjų išlydėjimo tradicijoje, bendruomenės susibūrimo kapinėse prasmę, kryždirbystę ir medinių kryžių statymo tradiciją ir t. t.

2025 metų spalio 26 dieną įvyko pokalbių-diskusijų renginys, skirtas Vėlinių laikotarpio bei Gyvenimo ir Mirties apmąstymams.

Pokalbio dalyvis – kompozitorius, atlikėjas, ilgametis patriotinės roko grupės „Thudertale“ narys, kanklių meistras Jonas Chockevičius.

Pokalbio tema: „Kanklės ir anapusinis pasaulis“.

Jonas Chockevičius pamilo kankles, išmoko jas gaminti iš tėčio ir per ketverius metus jau yra pagaminęs jų virš šimto. Kanklių meistrą domina ne tik šio lietuvių tautiškumo simboliu tapusio instrumento gamybos bei puošybos ypatumai, bet ir jų atsiradimo bei naudojimo istorija, kuri nusidriekia į tolimas praeities gilumas. Savo tyrinėjimais, apmąstymais, atradimais dalinosi pokalbio dalyvis. Buvo aptarta žodžio kanklės kilmė, reikšmė, kanklių sąsajos su kitomis tautomis, lietuvių tautosaka, senovės lietuvių – aisčių laidojimo tradicijomis. Kas buvo kanklininkai? Koks ryšys tarp luoto, karsto ir kanklių? Ir dar daugybę įdomių dalykų išgirsite Jono pasakojime.