Dr. Eglė Urbutienė
Medicinos psichologė, daugiau nei 15 metų dirbanti onkologijos srityje ir lydinti žmones sudėtingais ligos, krizių, netekčių bei gyvenimo pokyčių laikotarpiais.
Vilties ir mirties, mirties ir gyvenimo psichologė Eglė Urbutienė dalijasi, kad apie mirtį mes negalime nuolat kalbėti ir nuolat į ją žiūrėti. Tačiau žmonėms reikia saugių erdvių, kuriose galėtų su tuo pabūti. Pašnekovė taip pat griauna daugumos puoselėjamą iliuziją, kad turime begalę laiko – pailsėsime, kai turėsime laiko, o brangiam žmogui pasakysime „myliu“, kai sugebėsime jam atleisti.
„Kas žino, kiek laiko dar turime Žemėje? Niekas nežino. Juk mirtis gali ištikti ir išėjus pro duris.“
Dirbdama su onkologiniais pacientais ir jų artimaisiais, Eglė pastebi, kad ligos diagnozė ne visada yra mirties nuosprendis. Dažnai ji tiesiog duoda laiko atsigręžti į save. Liga tarsi nupučia dulkes ir išryškina tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia.
„Liga sugriauna saugumo pamatus ir tai, kas buvo iki jos“, – sako Eglė, primindama, kad krizė duoda dvi galimybes – arba žmogų sužlugdyti, arba paauginti. Ir kad stiprybė nėra nuolatinis pozityvumas. Tikroji drąsa yra gebėjimas priimti savo pažeidžiamumą.
Kas mums yra visavertis gyvenimas? Kodėl svarbiausi klausimai nekyla buityje ir kasdienybėje? Kam reikalingos krizės?
Ir galiausiai – kodėl renkamės siaubą gatvėje, bet bėgame nuo gyvenimo realybės, kai mirštančiam artimam žmogui labiausiai reikia mūsų buvimo šalia?
Eglė kviečia mus būti tuo žmogumi, kuris išdrįsta paimti mirštančiam už rankos.
Šiais metais Vėlinėms paminėti vėl surengtas renginių ciklas „Gyvenimo ir Mirties misterijos“, kurio dalimi tapo spalio 29 d. Kaune įvykęs pokalbių ir diskusijų vakaras.