Autorius: admin

„Mes po kiekvienos mirties turime užkopti į savo Everestą” ir nuo jo „saugiai nusileisti, kad nusileidęs būtum jau kažkiek nurimęs, kad galėtum toliau gyventi be to žmogaus. Čia yra labai aukšti žmogui kalnai.”

Kalbamės su poete, prozininke, muziejininke Aldona Ruseckaite apie mirtį – vieną didžiausių žmogaus gyvenimo paslapčių, apie tai, kas po jos išlieka, kas išlaiko žmogaus atminimą gyvą ir ką verta saugoti ir branginti. Rašytoja dalijasi savo išgyvenimais ir suvokimu, atėjusiais susidūrus su artimųjų netektimis.

Ko žmonės gailisi mirties akivaizdoje? Kokią vietą mirties temoje užima tikėjimas? Ko mus moko mirtis? Kaip su mirusiaisiais būdavo atsisveikinama anksčiau ir kaip tai pasikeitė mūsų dienomis? Apie tai, o taip pat apie Vėlinių laikotarpio svarbą ir prasmingą jų paminėjimą, bei dar daugiau, šiltame pokalbyje su A. Ruseckaite.

„Faktas, kad esame mirtingi ir padaro gyvenimą stebuklu”.

Apie Vėlinių paminėjimo laikotarpio grožį ir prasmę pasakoja Vaida Ribinskaitė – Son de Flor bendraįkūrėja. Moteris, dalinasi savo mintimis apie mirtį ir gyvenimą, džiaugsmo ir tikėjimo svarbą jame, bei mažus kasdienius stebuklus, kurie tik patvirtina, kad gyvenimas yra šventa dovana.

Pašnekovė kalba ir apie mirties baimę, bei pastangas priimti gilesnį požiūrį į ją, apie poreikį domėtis šia tema, tam, kad vietoje baimės liktų pripažinimas ir susitaikymas.

„Gyvenimas ir mirtis – tai tos pačios monetos dvi pusės, jeigu bijome kalbėti apie mirtį, man atrodo, bijome kalbėti ir priimti pačią gyvenimo temą” – dalinasi mintimis Vaida.

Apie vidines paieškas ir esminius klausimus, kurie keičia žmogaus supratimą iš esmės: kas yra tas kūnas, jeigu Siela yra nemirtinga? Ir apie tai, kaip gali keistis žmogaus gyvenimas išgirdus tik vieną citatą: „Tu nesi kūnas, kuris turi Sielą, o tu esi Siela, kuri turi kūną”.

Apie pastangas į pasaulį žvelgti pozityvumo akimis, apie būtinybę stabtelėti ir pabūti su savimi. Apie laimę būti, kurti ir vertinti kiekvieną savo gyvenimo akimirką – išgirsite jaukiame „Mirties ir Gyvenimo misterijų” interviu su Vaida Ribinskaite.

Kalbame su dainininke Ieva Zasimauskaite apie tai, kas įprasmina žmogaus gyvenimą, kas padeda išgyventi sunkiausias akimirkas ir atrasti šviesą net tada, kai viskas atrodo beprasmiška. Apie tikėjimą, laimę, kuri ne visada atrodo taip, kaip įsivaizduojame, ir sunkumus, tampančius vidinio augimo pamokomis. Kodėl taip bijome prarasti kontrolę, kodėl bijome pažeidžiamumo? Ko mus moko netektys ir išsiskyrimai? Kas Ievai yra mirtis ir kodėl taip svarbu išmokti ją prisijaukinti? Ką jai reiškia Vėlinės ir kodėl reikėtų nepamiršti šios dienos prasmės? Apie tikėjimą, suteikiantį jėgų gyventi ir, žinoma, apie kūrybą – visa tai atvirame ir nuoširdžiame pokalbyje su dainininke Ieva Zasimauskaite.

„Mirtis man yra tiesiog perėjimas. Mirtis man yra kelionė.“ Ne pabaiga, o dar vienos kelionės pradžia.

„… Laikinumas žmogaus yra prasmingas tada, jeigu tu kažką po savęs palieki…”

 Apie galimybę tapti tokiu žmogumi, kurio gyvenimas ir kūryba po savęs paliktų kažką daugiau, kalba žinomas solistas Liudas Mikalauskas, kuris dalijasi savo patirtimi bei požiūriu apie gyvenimo prasmę, mirties ir gimimo išraiškas žmogaus gyvenime, santykiuose ir kūryboje.

 Atlikėjas taip pat dalijasi mintimis apie dėkingumo svarbą tiems, kurie savo prasmingais darbais kūrė Lietuvos ateitį praeityje. Apie būtinybę išreikšti pagarbą protėviams prisimenant jų darbus, bei iškilius gyvenimo pavyzdžius, kuriais sekant dabartyje galima formuoti save patį – tam, kad savo talentais ir darbais žmogus papildytų išėjusių protėvių darbus ir taip kurtų naują laiptelį į gražią ir prasmingą Lietuvos ateitį.

 Apie tikėjimą, tarpusavio darną, nuolatinį savęs kūrimą pergalint patogumus, žmogaus pasirinkimus, prioritetų svarbą, apie gilesnį požiūrį į mirtį, kuris gyvenimui suteikia prasmingą, kryptį rasite šiltame interviu su Liudu Mikalausku.

Kalbame su aktore, režisiere, choreografe, poete Birute Marcinkevičiūte (Birutė Mar) apie jos asmeninį santykį į mirtį ir Vėlinių laikotarpį, apie meno įtaką žmogui bei jo vertybėms. Aktorė pasakoja, kad nuo mažens į Vėlines žiūrėjo kitaip nei daugelis bendraamžių, o kapinės tomis dienomis žavėjo savo ramybe ir grožiu. Birutė taip pat dalinasi, kaip per gyvenimą keitėsi jos požiūris į mirties temas bei kokią įtaką tam padarė kelionės į Rytų šalis.

Kalbėdama apie meną, aktorė atkreipia dėmesį į tai, kaip šis gali prisidėti prie žmogaus vertybių formavimo, bei akcentuoja kūrėjo atsakomybės svarbą. Pasak jos, menininkas, nors ir parodydamas sunkias, skaudžias temas, galiausiai žiūrovą turi ,,išvesti iš tos tamsos į ramybę“.

,,Menininkas yra kaip chirurgas, tik jis liečiasi ne prie fizinių organų, jis liečiasi prie sielos. Jeigu tu tą sielą sužeisi,prisiliesi prie jos ir neužsiūsi tos žaizdos, tai tada tas menas, man atrodo, turi labai neigiamą prasmę“.