Autorius: admin

Žinomas menininkas Virginijus Kašinskas dalijasi, kad pirmą kartą apie tai, kas yra gyvenimas ir mirtis, susimąstė būdamas dešimties metų. Pirmuosius savo tyrinėjimus pradėjo mamai nupirkus fotoaparatą, kuriuo pirmiausia išfotografavo kapinėse esančius kryžius, paminklus, taip pat apylinkių koplytstulpius ir koplytėles. Vyras teigia, kad, susidūrus su mirties tema, natūraliai kyla įvairių egzistencinių klausimų, kurie verčia peržiūrėti savo santykį su kitais žmonėmis bei savo paties laikinumą.

Menininkas pasakoja, kad studijuojant Vilniaus dailės institute antrame kurse jam į rankas pateko Vydūno raštai, kuriuose jis perskaitęs žodžius, turėjusius didžiulę įtaką jo tolesnei kūrybai: „Jeigu kūrėjas neatsiremia į savo tautos kultūrą, jo kūryba neturi prasmės.“ Kitaip tariant – pagrindo. „Ir tada aš supratau, kad tik atsirėmęs į savo tautos dvasinę kultūrą, jos gelmes, tu gali suteikti turinį ir prasmę savo kūrybai“, nes kitaip menininko kūryba bus tuščia, beprasmė. „Girnos sukasi, o miltai nebyra.“ V. Kašinskui baigus studijas institute, griuvo ir sovietinė represija, todėl jis laisvai galėjo nagrinėti ir savo kūryboje atskleisti lietuvių tautinio identiteto tematiką, ką, tiesa, jis jau daro trisdešimt aštuonerius metus. „Net jeigu visi Lietuvos dailininkai, ne tik mano kartos, bet ir kelių kartų, dirbtų lietuviška tema, jie tos temos neišsemtų, nes ji tokia plati, tokia gili, tokia sena mūsų kultūra.“

Kūrėjas teigia, kad norėdamas išties pažinti savo kultūrą, turi tarsi išeiti už jos ribų ir tapti stebėtoju, bet ne jos dalyviu. „Mes nejaučiam, kaip ta mūsų kultūra veikia, <…> nesugebam išeiti, savo sąmonės išvesti į išorę, kad pastebėtume“, – dalijasi mintimis Virginijus. Tai padaryti jam padeda žvilgsnis per fotoaparato ir kameros objektyvą. Menininkas pasakoja, kad mūsų dvasinė kultūra yra labai sena ir glaudžiai susijusi su kitomis senosiomis pasaulio kultūromis, „tik kad mes viską turime savoj spalvinėj gamoj, savame tonuse, savame judesy, savame etniniame, tautiniame kolorite, bet senosios struktūros tos pačios. Ir labai lengva susikalbėti su kitos senosios kultūros žmogumi, jeigu tu žinai savo kultūrą.“ Vyras teigia, kad visi tautiniai papročiai „yra kaip eismo taisyklės, saugumo sistema, tik jie įvilkti į estetinę, meninę, filosofinę formą“. Papročių žinojimas ir jų laikymasis, net giliai nesuvokiant jų prasmės, anot menininko, padeda lengviau orientuotis gyvenime ir nepaklysti. „Mūsų papročiai yra galios. Ir jeigu tu atsisakai savo tautos papročių, savo tautos palikimo, atsisakai savo kalbos, esmė – kalbos, (tuomet) tampi paveikiamas kitų“, netenki savo dvasinio stuburo. „Viskas yra paslėpta mūsų kalboje, <…> viskas padėta mums ant liežuvio galo.“ Žemaičiai mirusįjį nabašninku vadina. O ką reiškia nabašninkas? Tai yra tas, kuris nebešneka, tas, kuris kalba nebegali išreikšti savo sąmonės. Lietuvių kalbos tyrinėtojai G. Patackas ir A. Žarskus yra pastebėję, kad jeigu mes žodžio „Dievas“ šaknį diev- apverčiame ir pridedame galūnę –as, gauname žodį „veidas“. „Kai su jumis kalbu, matau jūsų veidą“, – vadinasi, matau Dievą. „Jūs, žiūrėdami į mano veidą, matot lygiai tą patį.“ Vyras teigia, kad jeigu mes gebėtume taip žvelgti vienas į kitą, mes pereitume į dieviškus santykius. „Didžiausia paslaptis yra padėta ant mūsų veido, tai yra – mūsų liežuvio galo.“ Ir tą paslaptį suprasti yra sunkiausia, nors atstumas iki mūsų smegenų nedidelis, „bet iš tikro – tai viso gyvenimo atstumas“, kurį reikia nueiti iki susivokimo.

Kita be galo gili tema yra tautiniai raštai, kurie buvo labai svarbūs senovės lietuvių kultūroje bei pasaulėžiūroje. „Ne veltui sakom – tautinis raštas. Raštas užrašo žinią, informaciją.“ Jis yra „trimačio tūrio dvimatė projekcija. Ir tos dvimatės projekcijos matote tik nedidelį fragmentą“. Tai yra tarsi erdvės išklotinė.

Laidotuvių metu būdavo nešama juosta su tautiniais raštais, kuri „atlieka apsaugą nuo metafizinio – ano pasaulio, kad mirusiojo vėlė neišsivestų to, kuris neša (karstą)“, kad tarsi atskirtų mirusįjį nuo gyvojo, „nes tuo metu, kai mirusysis miršta, apie jį atsivėrusi metafizinė anga į aną pusę“.

Kai namuose šarvodavo velionį, aplink jį sukabindavo kapas – audinius su simboliniais raštais. Kapos atlikdavo mirusiojo apsaugos funkciją. Ne veltui sakome: „šarvojame“. „Karys turi šarvus, ir čia šarvai“, – įžvalgomis dalijasi V. Kašinskas. Tomis kapomis sukuriama šarvojimo erdvė aplink mirusįjį. Paprastai šarvojimo kapos būdavo juodõs su balta ar juodõs su sidabru spalvos. Aplink velionį taip pat būdavo dedamas šešių ar aštuonių degančių žvakių ratas, kurio funkcija taip pat apsauginė. Buvo šarvojama tris paras ir visą tą laiką aplink degdavo žvakės. Ugnis buvo labai svarbi visame laidojimo procese. Ji tarsi centrinė ašis. Kada mirusįjį išnešdavo iš namų, priekyje nešdavo ugnį, kurią vėliau statydavo kapo duobės sienelėje ties galva padarytoje nedidelėje nišoje ir laidojant užkasdavo kartu su velioniu. „Ugnis mus išlydi į aną pasaulį. Tai yra vienas iš esminių mūsų pasaulėžiūrinių dalykų. <…> Pro tas duris, pro kurias mes atėjom, pro tas duris mus pasitiks ugnis ir išlydės namo. Ugnis yra kaip gyva būtybė. Žmogaus gyvybė yra viena iš ugnies formų.“ Ugnis yra vartai iš šio ir į šį pasaulį. Rombas, kaip kapo apvadas, kurį dažnai galime matyti mūsų kapinėse, – tai taip pat ugnies simbolis.

Lietuvoje grįžo mirusiųjų deginimo paprotys, kuris buvo nunykęs su krikščionybės atėjimu. Tikima, kad kai sudeginamas žmogaus kūnas, tuomet yra nutraukiamas ryšys su šiuo pasauliu ir jis išeina į dangiškąją sferą. O „pelenai lieka žemei, nes mes nieko iš šios žemės neišsinešim, nė vieno atomo – viską teks čia palikti.“ Deginimo metu atskiriamas kūnas nuo sielos, ir siela tampa tarytum laisva ir nebeturinti ryšio su šia žeme. „O tie, kurie kūną palaidoja, jų ryšys su žeme lieka visą laiką, kol kūnas suyra.“

Dar kitas labai svarbus laidojimo apeigų elementas yra vanduo. „Kada mes ateinam į šitą pasaulį, mes ateinam per vandenis“, per gimdą. Kai žmogus miršta, vyksta apeiginis kūno prausimas. Anksčiau jis vykdavo pirtyse. „Pirtis – tai yra vanduo ir ugnis.“ Gimdydavo taip pat ten pat. Vandenį, kuriuo nuprausdavo gimusį kūdikį, pildavo po židiniu arba pečiumi, o nuprausto velionio vandenį išpildavo po vartais. Tai turi gilią simbolinę reikšmę.

„Mūsų mirties spalva yra balta, ne juoda.“ Balta nuotakos suknelė – tai mirties spalva. „Ji miršta kaip -aitė, gimsta kaip -ienė.“Dėl to per senovines lietuvių vestuves nuotaka verkdavo. „Ir moteris, kurios vaikų nesulaukdavo, visada laidodavo balta vestuvine suknele. Vaikus, kūdikius irgi baltai aprengdavo.“

Menininkas teigia, kad net ir keičiantis laikmečiui, išlieka tautos atmintis. „Dabar mūsų laidojimo papročiuose įsijungia, vadinkim, tas ekonominis klausimas: visi skuba, nori greitai palaidoti žmogų, neduoda nė trijų parų, laidojimo biure užsako tris valandas ir iš karto į kapines.“ Bet vis dėlto kai kurie išlaiko papročius ar galbūt net nesąmoningai bando juos integruoti į dabartinio laikmečio foną. Būna, kelią į kapines ar prie šarvojimo salės durų nubarsto eglišakiais. „Tai yra amžinas gyvybės medis.“ Iš žvakelių takelį padaro. „Anksčiau taip nedėdavo, nes neturėdavo tokių žvakidžių, kur nuo vėjo apsaugo.“ Tauta prisitaiko. „Tarytum keičiasi, transformuojasi papročiai, išlaikydami tą pačią prasmę, esmę, bet prisidėdami kitais elementais.“ Menininkas nemano, kad papročiai nunyksta, jie tik įgauna kitas formas. „Kadangi tauta yra prisirišusi prie savo dvasinės kultūros, ji suranda būdų, kaip tai išreikšti kitais elementais ir kitu kampu. <…> Tauta turi tokią atmintį, kurios panaikinti niekas negali: jokios ideologijos, jokios sistemos, jokios valdžios – tauta viską atsimena. Ir jeigu kas galvoja, kad tauta ką pamirš ar pamiršo, nėra to, patikėkit – to nėra. Kiek aš tyrinėjau, tauta viską atsimena.“

Straipsnio autorė Vilma Bratkauskaitė

Parengė – sociologė Laura Ivanova

Daugelis mūsų, paprašyti įvardyti svarbiausius žmogaus gyvenimo virsmo momentus, veikiausiai atsakytų, kad tai yra santuoka ir kūdikio gimimas. Tačiau, ko gero, retas giliau susimąstome apie sakralų žmogaus virsmą per mirtį. Šio esminio virsmo metu labai svarbi yra artimųjų tarpusavio santarvė ir pagalba  išeinančiajam. Daugelyje pasaulio tradicijų mirusiojo palydėjimas nuo senų senovės yra ypatingas reiškinys, lydimas tam tikros eigos ir ritualų, turinčių vienokią ar kitokią trukmę. Mūsų dienomis, rodos, vis labiau pamirštame mirusiųjų pagerbimo laikotarpio – Vėlinių – prasmę, perimdami naujoviškas madas. Šiuo pokalbiu nagrinėsime mirusiųjų išlydėjimo prasmę bei svarbą ir paliesime mirusiųjų pagerbimo dienos – Vėlinių – tapimo karnavaline „Helovyno“ švente problemą, svarstydami galimus jos sprendimo būdus.

Kalbamės apie artimųjų išlydėjimą ir mirusiųjų atminimo dieną – Vėlines – su išlydėtoja MARGARITA VOLOVNIKIENE, puoselėjančia mirusiųjų išlydėjimo kultūrą Lietuvoje.

Papasakokite, kaip atradote šį kelią, kada pirmąkart susidomėjote mirusiųjų išlydėjimo tradicijomis?

Viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties, kai teko būti šalia ir išlydėti man brangius žmones į jų paskutinę gyvenimo kelionę. Šie išgyvenimai buvo ne tik labai gilūs, jautrūs ir skausmingi, bet taip pat labai daug atveriantys. Tai buvo tylus buvimas šalia išeinančio žmogaus, jo laikymas už rankos, sutelkus visą dėmesį ir meilę. Tas laikas pakeitė mano požiūrį ir mane pačią. Tą patirtį priėmiau kaip dovaną.

Šiandien mūsų visuomenėje retai kalbama apie mirtį. Tai tema, kurios dažnai baiminamasi, o kalbant jaučiamasi nejaukiai. Kai susidūriau su artimųjų netektimis, supratau, kiek mažai žinau… Trūko elementarių žinių, kaip būti, ką sakyti, kaip padėti sau ir kitiems. Ieškojau atsakymų visur. Galiausiai į mano rankas pateko Astrėjos knyga „Apie mirtį ir pomirtinius kelius“. Ji buvo tarsi šviesa tamsos apsuptyje. Tai, ką perskaičiau, iš esmės pakeitė mano požiūrį į mirtį. Supratau, kad mirtis – tai ne pabaiga, o perėjimas į kitą būties būseną. Tik liaudamiesi žiūrėti į mirtį kaip į galutinį tašką, galime įžvelgti naują pradžią. Šitai suvokus mane užplūdo ramybė ir išlaisvino iš baimės, pradėjau žvelgti į mirtį su pagarba, supratimu ir netgi švelnumu.

Taip prasidėjo mano kelionė į tai, kuo dabar gyvenu – esu išlydėtoja. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu poreikį ne tik padėti kitiems žmonėms būti su mirtimi, bet ir kalbėti apie ją atvirai. Sustiprėjo noras keisti nusistovėjusį požiūrį į mirtį, suteikti daugiau šviesos, sąmoningumo ir tikrumo atsisveikinimo procesui.

Mirtis mus moko gyventi. Tik prisimindami, kad mūsų laikas čia ribotas, galime iš tikrųjų įvertinti kiekvieną dieną, kiekvieną artumo, buvimo kartu akimirką. Ji kviečia mus susimąstyti: kas iš tikrųjų svarbu? Kaip noriu nugyventi savo gyvenimą? Ką noriu pasakyti, kol dar galiu?

Teko pastebėti, kad žmonės vengia kalbėti apie mirtį taip, tarsi bijodami ją prišaukti. Ar, Jūsų nuomone, tokie nuogąstavimai turi pagrindo?

Mūsų kalbos apie mirtį jos neprišaukia. Priešingai – jos leidžia dar giliau suprasti gyvenimą. Priimdami mirtį kaip gyvenimo dalį, tampame sąmoningesni, jautresni, atviresni vieni kitiems ir sau. Ir tada išlydėjimas tampa ne vien liūdnu atsisveikinimu, bet ir švelniu, prasmingu, gyvu ritualu, kupinu dėkingumo.

Vertinga suprasti, kaip galiu būti šalia artimojo, kai ateina jo gyvenimo pabaiga. Juk jeigu žmogaus nebegalima išgydyti, tai nereiškia, kad jam nebegalima padėti. Priešingai – pagalba tampa dar svarbesnė, tik ji įgauna kitą formą.

Gerai būtų, jei artimieji užduotų sau kelis esminius klausimus: ką galiu padaryti dabar, kai žinau, kad po kelių mėnesių šio žmogaus šalia nebebus? Ar tarp mūsų yra likusių nepasakytų, bet svarbių žodžių? Kaip norėtume praleisti likusį laiką kartu? Kai šie ar panašūs klausimai kyla laiku, išeinantis žmogus nelieka vienas, o atsisveikinimo kelias – nors ir skausmingas – gali tapti prasmingesnis, tikresnis, sukelti mažiau vienišumo jausmo.

Mūsų visuomenėje dažnai bijoma pažvelgti mirčiai į akis. O kai žmogus išeina, neretai liekame sumišę – nežinome, ką daryti, kaip išlydėti, ką reiškia tas atsisveikinimas. Tai nereiškia, kad žmonės nenori tikro ryšio ar prasmingo išlydėjimo. Dažniau tiesiog nežino, kaip tai daryti – nebeliko gyvos tradicijos, o tai, kas subtilu, paslaptinga, sielai artima, yra nustumta į šalį kaip „nebeaktualu“. Tačiau būtent tai, kas nematoma akimis, bet jaučiama širdimi, ir yra esmė. Todėl iš tiesų svarbu pradėti kalbėti, priminti, sugrąžinti gyvą santykį su mirtimi, nes tik priėmę jos neišvengiamumą galime iš tikrųjų išmokti gyventi – atvirai, sąmoningai, mylėdami.

Papasakokite, kaip atrodė tradicinis mirusiojo išlydėjimas Lietuvoje prieš 20–30 metų? Kokios pagrindinės apeigos, simboliai ar bendruomeniniai veiksmai būdavo svarbūs?

Prieš kelis dešimtmečius dar buvo daugiau gyvosios tradicijos – kaimuose žmonės budėdavo prie mirusiojo, daug melsdavosi, giedodavo giesmes, uždegdavo žvakes. Svarbus buvo ne tik atsisveikinimas, bet ir visos trijų, septynių ir keturiasdešimties dienų apeigos. Labai daug buvo bendrystės – kaimynai atnešdavo valgio, padėdavo pasiruošti laidotuvėms, jautėsi, kad išeinančio žmogaus kelionė svarbi visiems.

Koks mirusiųjų išlydėjimas yra dabar?

Šiandien išlydėjimas dažnai tampa formalumu – kelios valandos salėje, skubotai pasakyti atsisveikinimo žodžiai, o paskui viską užbaigiantys pietūs. Vis mažiau dvasinio turinio, vis mažiau laiko, skirto išbūti artimojo netektį. Neramina tai, kad nyksta senosios tradicijos – laidotuvės tampa paslauga, o ne bendruomenės ar šeimos apeiga.

Galbūt tai kyla iš baimės – bėgame nuo mirties, nuo netekties skausmo ir sielvarto. O kai nenorime susidurti su tuo, kas mus gąsdina ir ko negalime kontroliuoti, nyksta ir senosios tradicijos, nes pamirštame jų esmę. Vis dažnesnė tendencija – „sutrumpinti“ laidotuves, taip galbūt tikintis, kad jos bus mažiau graudžios ar skaudžios. Vietoj trijų dienų liko vos viena para ar net kelios valandos, skirtos atsisveikinti. Retai kada dabar budima prie mirusiojo – dažnai nesuprantama, kokią reikšmę turi šie ritualai.

O juk ritualai – tai būdas išbūti su netektimi, priimti ją. Jie padeda išgyventi sielvartą, suteikia struktūrą skausmingam procesui, leidžia palaipsniui suvokti mirties faktą. Neišgyventas sielvartas linkęs kauptis – jis gali virsti kitomis problemomis, emocinėmis žaizdomis, kurios pasireiškia vėliau. Tik išgyventa, išskaudėta ir įveikta netektis mus augina ir keičia. Tik ją priėmę galime lydėti išeinantį ne iš baimės ar pareigos, o iš meilės ir dėkingumo.

Seniau mirtis buvo natūrali gyvenimo dalis – artimieji būdavo pasirengę iš anksto, ypač kai žmogus sirgdavo nepagydoma liga. Jie jautriai stebėdavo ženklus, gamtą, sapnus, vidinius pojūčius. Namuose būdavo laikoma pašventinta graudulinė žvakė iš natūralaus vaško – ją uždegdavo žmogui ruošiantis išeiti, kuri degdavo iki palaidojimo. Ligonio išpažinčiai kviesdavo kunigą, uždegdavo žvakę, pastatydavo kryželį. Mirus žmogui, kūnas būdavo nuplaunamas (tarsi simboliškai grįžtama į vandenį, iš kurio ir atėjome), patepamas šventais aliejais ar vandeniu, aprengiamas įkapėmis.

Labai svarbus buvo šarvojimo procesas – jis vyko namuose arba šarvojimo patalpoje. Žmogus būdavo paguldomas ant šarvojimo lentos, į rankas jam įdėdavo rožinį, šventą paveikslėlį, aplink karstą uždegdavo šešias žvakes, galvūgalyje pastatydavo kryžių. Prasidėdavo budynės – trijų parų budėjimas, šermenys. Žmogus nebūdavo paliekamas vienas. Būdavo meldžiamasi, tyliai kalbamasi su velioniu, tariami neišsakyti žodžiai, atleidžiama ir prašoma atleidimo. Vėlė išlydima su meile ir tylia pagarba. Kiekvieną vakarą būdavo giedami kalnai ir kitos giesmės. Laidotuvės vykdavo trečią dieną po mirties – tikėta, kad būtent trečiąją dieną vėlė galutinai atsiskiria nuo kūno.

Šiandien daug kas pasikeitė: šermenys, kaip laidojimo apeiga, sutrumpėjo arba visai išnyko, budėjimas retas, o malda pamiršta. Šiuolaikinės laidotuvės neretai tėra funkcinis veiksmas, o ne gilus atsisveikinimo ritualas. Trūksta tylos, laiko sustoti, išbūti su tuo, kas įvyko. Tačiau tai nereiškia, kad žmonėms to nereikia – greičiau jie paprasčiausiai pamiršo, kaip. Ir tada senosios tradicijos dažnai atmetamos kaip „nebeaktualios“, nes  pamiršta jų prasmė – tai, kas subtilu, nematoma, esmiška.

Todėl šiandien labai svarbu apie tai kalbėti, suprasti, kad išlydėjimas – tai paskutinė žemiška dovana išeinančiam. Tai padėka už jo gyvenimą, pagarba jo sielai. Ir tai – dovana mums patiems, nes tik priimdami mirtį, iš tiesų išmokstame gyventi.

Margarita, Jūs aktyviai užsiimate švietėjiška veikla. Kaip puoselėjate pagarbaus ir prasmingo išlydėjimo kultūrą?

Ši veikla atskleidžia vidinį pašaukimą ir gilią pagarbą mirties slėpiniui. Tai, į ką aš kviečiu, – tai sveikas požiūris į mirtį. Viskas, ką mėginu padaryti, – patikinti žmones, kad reikia padėti mirštančiajam pasiruošti didžiajam perėjimui.

Turime išmokti kalbėti apie mirtį kaip apie natūralią žmogaus patirtį – kaip apie virsmą, o ne tik kaip apie gyvenimo pabaigą. Vengdami ar bijodami šios temos, atimame iš savęs galimybę pasiruošti neišvengiamai realybei.

Esu pasiruošusi būti šalia tų, kurių artimieji išeina arba jau iškeliavo. Padedu jiems geriau suvokti mirties procesą – kaip perėjimą iš vienos esaties į kitą. Kai suprantame, kas vyksta, padedame ne tik išeinančiai sielai, bet ir sau – nusiraminame, randame daugiau prasmės.

Skleidžiu žinias apie senąsias mirimo ir mirusiųjų palydėjimo tradicijas, kuriomis noriai dalinuosi. Mirtis – neatsiejama gyvenimo dalis. Atviras pokalbis apie ją padeda sumažinti baimę, giliau pažinti save ir ramiau pasirengti tam, kas laukia kiekvieno.

Manau, kad svarbu kalbėti apie mirties slėpinį. Visų pirma todėl, kad mirtis – neišvengiama. Kalbėdami apie ją, mokomės ją priimti, o ne bijoti. Suvokiame, kad tai – natūrali gyvenimo ciklo dalis, tuomet mažėja baimė. Kuo labiau mirties temos vengiame, tuo labiau ji mus gąsdina. Atvirumas padeda išsklaidyti mitus ir atsikratyti išsigalvojimų. Kita vertus, taip galime pasiruošti, nes pokalbiai apie mirtį leidžia apsvarstyti svarbius teisinius, medicininius ir emocinius klausimus. Keičiantis supratimui, pradedame labiau vertinti gyvenimą. Supratimas, kad viskas laikina, skatina gyventi sąmoningiau, būti dėkingiems už laiką su artimaisiais. O galiausiai tai padeda lengviau išgyventi netektį. Kai neslepiame skausmo ir atvirai kalbame apie mirtį, galime lengviau ją priimti, rasti palaikymą ir paguodą. Tokia perspektyva suteikia vilties ir ramybės.

Nuo ko, Jūsų nuomone, priklauso žmonių požiūris į mirtį?

Tai, kaip žmonės supranta mirtį, priklauso nuo jų tikėjimo, kultūros, brandos, gyvenimo patirties. Keičiantis šioms aplinkybėms, keičiasi ir požiūris į tai, kas laukia po kūno mirties. Jei žmogus mato save tik kaip kūną, mirtis jį gali bauginti, nes mirtį jis supranta kaip visišką pabaigą – perėjimą iš esaties į nieką. Bet jei suvokiame save kaip sielą, tada kūno mirtis – tik išorinis pasikeitimas, perėjimas į kitą būties formą. Tokia perspektyva padeda giliau suprasti gyvenimo prasmę.

Kas keičiasi, kai priimi mirtį?

Mirtis mus kreipia į tai, kas iš tiesų svarbu. Ji keičia mūsų santykį su gyvenimu, laiku, kitais žmonėmis. Tikriausiai sutiksite, kad baigtinumas suteikia gyvenimui vertės. Būtent mirties suvokimas ir priėmimas skatina mus nešvaistyti laiko, gyventi sąmoningiau, mylėti giliau. Mintys apie mirtį neišvengiamai iškelia klausimą – ką reiškia būti gyvam? Todėl kviečiu pažinti mirtį, kad galėtume iš tiesų pamilti gyvenimą. Tikėjimas ir žinojimas išlaisvina – palengvina netekties sielvartą ir suteikia vidinę ramybę.

Pabaigai norisi paklausti apie Vėlinių tradicijas. Vėlinės yra laikas, skirtas atminti išėjusius mylimus artimuosius. Kaip manote, ar mūsų visuomenėje tolstama nuo natūralaus rūpesčio ir pagarbaus santykio su išėjusiais artimaisiais?

Man Vėlinės – tylos, atminties ir amžinybės laikas. Vėlinės – tai ne tik kalendoriuje pažymėta diena ar tradicinių apeigų atkartojimas. Šios šventės esmė – tai vidinis būvis, ramus susitelkimas, pagarbus prisiminimas ir gyvas ryšys su tais, kurie išėjo anapus.

Tikrosios Vėlinės gimsta ne iš išorinių veiksmų, bet iš mūsų širdies pajautos, iš noro prisiliesti prie amžinųjų dalykų – tradicijų atminties, dėkingumo, dvasinio ryšio ir gyvenimo trapumo suvokimo. Svarbiausia – ne mechaniškai kartoti senuosius papročius, o suvokti, ką jie reiškė mūsų protėviams. Kiekvienas žvakės liepsnos virptelėjimas, kiekvienas tylus žvilgsnis į kapą – tai ne tik gestas, bet ir prasmingas būdas prisiminti, kas buvome, esame ir kuo tapsime.

Vėlinės švenčiamos rudens virsme, kai gamta tyliai atsisveikina su savo gyvavimo ciklu. Medžiai barsto lapus, dienos trumpėja, šviesa traukiasi – viskas liudija apie pabaigą. Tai laikas, kai gyvenimo laikinumas tampa akivaizdus ir apčiuopiamas. Rudeninė tyla ir ramybė tarsi kviečia sustoti, pažvelgti į savo vidų, susimąstyti apie tai, kas svarbiausia.

Mūsų protėviai jautė šį gamtos alsavimą – jie gyveno pagal jos ritmą. Jie žinojo, kad žmogaus gyvenimas taip pat teka ciklais: gimimas, augimas, branda, išėjimas. O siela – ji palieka kūną, bet neišnyksta. Todėl per Vėlines mūsų protėviai jautė artimą ryšį su nematomu pasauliu – tikėjo, kad vėlės sugrįžta pas mus, stebi, galbūt perduoda žinutes.

Ši diena – tai proga susijungti su šaknimis. Aplankyti kapus, uždegti žvakę ne tik dėl išorinio vaizdo, bet ir iš visos širdies. Malda, apmąstymai ir prisiminimas su padėka – tai didžiausia pagarba tiems, iš kurių mes atėjome, kurių gyvenimai nutiesė mums kelią. Svarbu ne tik prisiminti, bet ir atleisti. Tegul šios dienos tampa susitaikymo laiku su kitais, su savimi, su praeitimi. Atleidimas – tai dovana, kuri išlaisvina ne tik tuos, kam atleidžiama, bet pirmiausia mus pačius.

Vėlinių metu pasakojame vaikams ir anūkams apie tuos, kurie išėjo. Dalinamės jų istorijomis, jų gyvenimo pėdsakais. Tai tarsi tiltas tarp kartų – tarp šiapus ir anapus. Uždegę šventą Vėlinių ugnį bandykime ją išlaikyti ilgiau nei vieną vakarą. Tegul ji rusena mūsų širdyse – kaip šviesa, sauganti mus, palaikanti mūsų ryšį su išėjusiais artimaisiais. Nes kol prisimename, tol meilė nemiršta. Ir tol mes visi, gyvieji ir mirusieji, liekame susiję.

Tęsiant Vėlinių temą, susitikome su IGNE BRATKAUSKIENE, viena iš pirmą kartą Lietuvoje vyksiančio renginio „Gyvenimo ir mirties misterijos“ organizatorių.

Igne, papasakokite, kaip kilo idėja organizuoti tokį renginį?

Idėja organizuoti renginį kilo drauge su bendraminčiais svarstant, ką galėtume padaryti, kad ne tik mes patys, bet ir kiti žmonės turėtų galimybę sutikti Vėlines kitaip nei šiuo metu siūloma masiniais Helovyno renginiais. Vieną vėlyvo spalio vakarą susitikę kalbėjomės, kad neįdomu mums nei moliūgus skobti, nei velniais ir kitais demonais rengtis, kad gilesnės prasmės norisi Vėlinių laikotarpiu, susikaupimo, didingos rimties, prisilietimo prie kažko sakralaus, savo pačių vidaus, formuoto ir visų prieš mus gyvenusių žmonių, mūsų protėvių. Kadangi būtent tuo metu buvo pasirodęs Audronės Ilgevičienės-Astrėjos video įrašas „Mirusiųjų paminėjimas ar „Helovynas“?“, aptarinėjome ir jį. Būtent šiame video įraše buvo minima, kad anksčiau moksleiviai kapinėse nuo bendro aukuro išnešiodavo ugnį ant kapų, ant kurių ugnies niekas Vėlinių laikotarpiu neuždegdavo. Taigi pirminė mintis buvo organizuoti ugnies nešimą visoje Lietuvoje apjungiant kuo daugiau žmonių, bendruomenių. Na o tada žinote kaip būna… svajoji, svajoji ir… Taigi ir mes tą vakarą iš visų išsakytų pasiūlymų išsirinkome patį neįtikimiausią – sumanymą daryti renginį. Prasmingą pop koncertą Vilniaus širdyje kaip mes tada, atrodė, tik juokavome. Na o eigoje prie renginio „prisijungė“ ir sumanymas organizuoti įvairias vaikams, suaugusiems skirtas edukacines veiklas, diskusijas Vėlinių tematika, kurios vyks savaitę iki renginio.

Ar organizuojant šį renginį sulaukiate palaikymo?

Tikrai taip! Viena naujausių mano pačios patirčių, kai vienai moteriai, su kuria tiesiog šalia sėdėdamos laukėme vizito, užsiminiau apie renginį, o jos reakcija buvo: „PAGALIAU kažkas tai daro!” Taigi palaikymas ateina ne tik iš žmonių, kurie jungiasi prie renginio organizavimo atnešdami įvairius ir dažniausiai būtent tuo metu labai reikalingus savo talentus, bet ir iš tokių labai netikėtai netikėtose vietose pasigirstančių palaikymo ženklų. Be galo džiaugiamės, kad ir valstybinėse institucijose, su kuriomis bendraujame, dirbantys žmonės žiūri į viską ne tik per įstatymų nustatytus rėmus, bet, rodos, ir nuoširdžiai palaiko tiesiog pačią idėją. Iš tiesų jausmas toks, kad kažko kitokio Vėlinių laikotarpiu laukė nemažai žmonių.

Kas yra sudėtingiausia?

Nepatikėsite. Kalbant apie materialius dalykus sudėtingiausia yra rasti, kas sutiktų dainuoti ir groti spalio 31 d. vakarą (juokiasi). Pavyzdžiui, pasirodo, kad tam tikrais instrumentais lauke galima groti tik iki tam tikros temperatūros. Kadangi scenoje vis tik turėsime instrumentą, matyt, šalia matysite ir šildytuvą. Neišsprendžiamų problemų nėra.

Kas yra renginio auditorija ir kaip tikitės pritraukti žmones į renginį?

Į renginį kviečiame visus, kuriems atliepia renginio sumanymas, na ir žinoma visus, kuriems patinka mūsų renginyje koncertuosiančių atlikėjų muzika! Patys tikimės, kad susirinks įvairių kartų atstovai, kad tėvai atsives vaikus, senelius, draugai – draugus, kad visi kartu prasmingai ir šviesiai galėtume prisiminti išėjusius artimuosius.

Suprantame, kad pritraukti žmones gali nebūti taip paprasta, nes data yra ypatinga, daug kas paprastai tokiu metu lanko artimuosius visoje Lietuvoje, bet tikime, kad vis tik bus žmonių, kurie pasiliks kapų lankymą šeštadieniui ar sekmadieniui, o penktadienį sudalyvaus ir mūsų renginyje.

Kur ir kada vyks renginys?

Renginys vyks spalio 31 d. 20 val. simbolinėje Vilniaus vietoje – Šventaragio slėnyje.

Pagal Lietuvos metraštį, būtent šioje vietoje buvo deginami Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai. Yra netgi legendų, kad šioje vietoje buvo palaikoma šventoji ugnis. Dar nežinodami šių padavimų sugalvojome, kad nuo spalio 25 d. būsimoje renginio vietoje įkursime ugnį, kurią septynias paras sergėsime, kad nuo tos ugnies žmonės po renginio galėtų užsidegti žvakeles ir nešti jas ant kapų, ant kurių nėra kam ugnį įkurti, – taigi renginyje palikome ir patį pirmąjį savo sumanymą.

Ar vyks tiesioginė renginio transliacija? O galbūt bus daromi savaitę iki renginio vyksiančių diskusijų ir paties reginio įrašai?

Taip, darysime kai kurių pokalbių bei paties koncerto vaizdo įrašus, kuriuos vėliau talpinsime ir svetainėje www.velines.lt.

Jeigu žmonės norėtų prisidėti savanoryste, parama ar sklaida, į ką turėtų kreiptis?

Jei kažkas matytų, kad nori ir gali prisidėti prie renginio, visuomet laukiame žinučių el. p. adresu info@velines.lt. Tokiu atveju būtų gerai, kad rašydami nurodytumėte, kur save matytumėte, kokias kompetencijas turite, kad reikalui esant galėtume susisiekti.

---

Dalis šio straipsnio buvo išspausdinta žurnalo „Raktas” rugsėjo-spalio numeryje

Mirties ir gyvenimo slėpiniai, senosios Vėlinių, kitaip – Ilgių tradicijos bei jų prasmė šiandieniam žmogui – tai temos, apie kurias itin jautriai ir įtaigiai kalba rašytojas, etnologas Aleksandras Žarskus. Ilgametis lietuvių papročių ir pasaulėžiūros tyrinėtojas savo darbuose gilinasi į žmogaus ryšį su protėvių palikimu, švenčių apeigų simboliką bei gyvenimo kelio prasmę. Su juo kalbamės apie tai, ką mums šiandien reiškia Vėlinės, kaip senovėje buvo suvokiama mirtis ir kokią vietą ji užima žmogaus dvasiniame pasaulyje.

A. Žarskus pasakoja, kad mirusiųjų paminėjimo šventė turėjo du pavadinimus: Vėlinės ir Ilgės. Vėlinės yra skirtos daugiau kūnui ir siejasi su liūdesiu, o Ilgės – sielai, jos ilgesiui kažko tolimo, bet iki širdies skausmo artimo. Tai Amžinosios tėvynės ilgesys. Liūdesys ir ilgesys eina kartu. „Šviesėja liūdesys – gilėja ilgesys ne šio pasaulio“ (A. Puišytė). „Ilgės, kaip ir siela, buvo primirštos. Bažnyčioje jos tapo Visų Šventųjų švente. Kai lieka tik Vėlinės, lieka vien tik liūdesys. Ilgių šventė buvo apie tai, kaip reikėtų nugyventi, kad gyvenimas būtų prasmingas. Pamiršus Ilges, galima pamiršti ir Vėlines, kaip jau atsitiko Vakarų kraštuose. Vėlinės, ko gero, gali tapti Helovynu. Tokius pokyčius galima vadinti pasaulėjimu, kai žmogus vis labiau pamiršta savo kilmę ir kas jis yra“, – savo mintimis dalijasi A. Žarskus.

„Mūsų protėviai gyveno daugiau pajauta. Jų mąstymas buvo konkretus, panašiai kaip vaiko. Anų laikų žmonių gyvenimas buvo daugiau tikrų, gyvai patiriamų daiktų pasaulyje. Mūsų protėviai savo mąstymu ir suvokimu buvo panašūs į vaikus. Jie gyveno tuo, ką patiria, tuo, ką pajaučia, mato. O šiuolaikinis žmogus labiau gyvena abstrakčių žodžių, sugalvotų idėjų bei minčių pasaulyje, kuris yra iliuzinis ir yra tiktai jo galvoje“, – kalba tyrinėtojas.

„Daugumoje senųjų tautų išlikę seni padavimai, kuriuose pasakojama apie tuos laikus, kai žmogų su dangumi jungė auksinis siūlas, kuris reiškė ryšį su anapusiniu pasauliu. Paskui jis nutrūko. Ir dabar tą siūlą, vaizdžiai sakant, reikia surišti. Tam skirta religija, kuri suprantama gana įvairiai. Religija – lotyniškas žodis. Romėnai dar atsiminė, kokia yra tikroji religijos prasmė – atstatyti nutrūkusį ryšį. Žodis religio susideda iš priešdėlio re ir veiksmažodžio ligare. Priešdėlis re reiškia at, atstatyti, atkurti, o veiksmažodis ligare reiškia surišti. Išeina, kad religijos esmė yra nutrūkusio ryšio atstatymas.“

Kyla klausimas, kodėl šių laikų žmonės pamiršo senuosius papročius, kodėl jie išnyko?

A. Žarskus teigia, kad mes juos pamiršome, nes nebesuprantame jų esmės. „Anksčiau žmonės suvokdavo savo papročių ir ritualinių veiksmų prasmę. Vykstant pasaulėjimui, nutolimui nuo Anapusybės, prasmė pradėjo nykti. Kai prasmė pamirštama, paprotys, vaizdžiai sakant, lieka sausas ir trapus. Jis kurį laiką dar kartojamas be prasmės, bet pamažu pradeda byrėti, menkėti ir visai subyra, išnyksta. Todėl atgaivinti papročius reikia nuo esmės ir prasmės suvokimo: kas juose yra sudėta, ką jie išreiškia, – pasakoja tyrinėtojas. – Ir vis tik mes nebeatkartosime tokių papročių, kokie buvo anksčiau. Buvo visai kitokios gyvenimo sąlygos, žmogus gyveno daugiau gamtoje, jis kiekvieną pavasarį bėrė grūdą į dirvą, tas grūdas mirdavo, o daigas išdygdavo, išaugdavo, subręsdavo, o rudenį juos pjaudavo. Tai visas gyvybės – gimimo ir mirties – ciklas. Ir visa tai žmogus matė, tame dalyvavo, visa tai jautė, visa tai buvo gyva. Dabar mes gimstam, gyvenam ir mirštam ant asfalto, kartu pamažu  persikeliame gyventi į ekranus. <…> Išsiskleisti kažkur tiems papročiams nebėra sąlygų: gyvensena kita – tie butai, tie narveliai. Anksčiau buvo sodyba – daug vietos ir ten gali visokias apeigas suruošti ir atlikti. Dabar įkišamas žmogus į šarvojimo salę, kur daug kas sureguliuota. Dabartinio žmogaus požiūris į pasaulį, į gyvenimą, į gamtą ir žmogų yra gerokai pasikeitęs. Mes nutolstam nuo esmės pajautimo.“ Pasak A. Žarskaus, norint suprasti dalykus, kokie jie yra iš tikrųjų, reikia suvokti, kad viskas susideda iš dviejų pagrindų: esmės ir formos, arba kitaip – pavidalo. Forma, pavidalas yra tai, kas matoma. Esmės mes nematome, bet esmė yra svarbiau ir nuo jos, galima sakyti, viskas priklauso. Atskirti esmę nuo formos yra labai svarbu. Mums reikia sugrįžti prie esmės. Tiesiog vėl atrasti, kad viskas yra ne šiaip sau, bet turi prasmę ir paskirtį.

Ir kaip vis dėlto prie jos grįžti? „Žmogus turi panorėti. Jam turi šitas dabartinis gyvenimo būdas tiesiog nebepatikti“, – atsako A. Žarskus. – Kai žmogus nebemato prasmės, jis pradeda jos ieškoti. Žmogus yra tokia būtybė – sąmonė, kuri gali viską sureikšminti ir nureikšminti“, – mintimis dalijasi senolis. – Kai  žmogus savyje atranda tą sąmonės jėgą, galinčią viską nureikšminti arba sureikšminti, tuomet jis gali tapti tuo sąmonės centru, mažiau priklausančiu nuo tų reikšmių, kurias kiša radijas, televizija, influenceriai, o dabar ir dirbtinis intelektas. Mums reikia sugrįžti į save. Prisiminti save.“ Ką reiškia prisiminti save? Prisiminti tą, kuris turi ryšį – sielą, turinčią sąsają su anapusiniu pasauliu.

Kad suvoktum, kokia esmė slypi už senųjų papročių, reikia daug sėdėti prie knygų, prie aprašų, prie senovinių dainų. To reikia, kad galėtum tapti panašus į anuometinį žmogų. „Antraip tai bus labai paviršutiniškas pažinimas, – teigia A. Žarskus. – Mūsų senieji papročiai yra sudėti kalboje. Kalba –yra žmogaus sielos išraiška. Kas savyje suvokiama, tas išreiškiama kalba.“ Gili papročių esmė ir prasmė vyrui vėrėsi kartu su jo artimu bičiuliu G. Patacku studijuojant Lietuvių kalbos didįjį žodyną. „Atradom prasmę, esmę iš gimtosios kalbos žodžių. Žodžiuose ilgiausiai išlieka prasmė. <…> Gim-ti – mig-ti, mir-ti – rim-ti – tai yra keturi žodžiai, kuriuose sudėta ištisa filosofija, ištisa pasaulėžiūra. Mūsų gi nemokė, kad viskas susideda iš formos ir esmės. Taipogi ir raidynas susideda iš esmės bei formos. Priebalsės yra forma, žodžio skeletas, jo kietumas, o balsė yra minkštimas. Kai tari priebalsę –  formuoji, artikuliuoji žodį. Balsę galima tęsti ilgai. Gim-ti – mig-ti (žodžiuose) priebalsės susikeičia vietom. Balsė i – esmė – išlieka ta pati. Tai labai svarbu suvokti, nes tai reiškia kad kūnas (pavidalas) suyra, o siela (esmė) išlieka.“

Didelę įtaką mirties tema A. Žarskui padarė ir „Tibeto mirusiųjų knyga“, kurią, nemokėdamas vokiečių kalbos, jis pats išsivertė. Skaitydamas kito vertėjo išverstą knygą, pasak vyro, gauni gana paviršutinišką informaciją, „o kai pats verti, turi suprasti pačią esmę. Ir ten aš atradau tokį gilų, esminį požiūrį į pačią mirtį“. Toje knygoje, pasakoja A. Žarskus, jis atradęs, kad senoviniai lietuvių papročiai ne savo forma, bet esme nesiskiria nuo tibetiečių. Net ir formos prasme galima rasti tapatumų: šarvojimas suriestoje padėtyje kaip gimstantis kūdikis, mirusiajam į rankas įdedama juosta, kurią už kito galo neša lama. Senovės lietuviai anksčiau mirusįjį taip pat šarvodavo gimstančio embriono pozoje. Tarp pirštų įdedama nosinaitė – tai tos pačios juostos simbolis. Tibeto knygoje minimas svarbus keturiasdešimt devynių dienų po mirties laikas. „Ir pas mus keturiasdešimt dienų po šventais paveikslais kabindavo rankšluostį – ten laikosi vėlė. Padeda vandens stiklinę, kiekvieną dieną tą vandenį keičia. Po keturiasdešimties dienų, vandenį išpila, rankšluostį, nuima, išeina į kiemą, atsigręžia į kapinių pusę, nusilenkia, rankšluostį nupurto ir sako: „Eik, tavo laikas baigėsi, jau tu čia nebe gyventojas – turi išeiti. Tai gyva buvo“, – dalijasi A. Žarskus.

„Dabar mūsų palydėjimas į anapus susiveda į rūpestį tais, kurie pasilieka, ir rūpestį fiziniu kūnu. Anksčiau visos apeigos ir papročiai buvo rūpestis tam, kas išlieka. Dabar rūpestis tam, kas pranyksta.“ Tai, kas išlieka – tai žmogaus siela. Kai žmogus išleisdavo paskutinį atodūsį, jį uždengdavo balta paklode ir visi kurį laiką tylėdavo. Tai yra rūpinimasis siela. Mūsų blaškymasis, verksmas, tampymas jį išblaško, jis pameta kelią ir blaškosi kaip siela, nerasdama šviesos. <…> Mirštantysis yra tokioj ypatingoj būsenoj,kai jam reikia tylos, ramybės, mūsų susikaupimo, gerų, ramių minčių, tylios maldos. Net ir malda tyli. Tai yra pati didžioji pagalba išeinančiajam. To jau nebesuvokiam. Atrodo, kokia čia prasmė. Uždengti ir dar truputį pabūti prie jo tylomis… Mes padedame siųsdami jam tylų susikaupimą, kurio tuo metu labiausiai jam reikia.“

Palydint mirusįjį, labai svarbus simbolinis atributas buvo duona: „Ją nešdavosi į šermenis, dėdavo ant karsto, mesdavo į duobę.“ Duonos pavadinimas yra kilęs iš veiksmažodžio „duoti“, tai yra ta, kuri save išdalija. „Ir žmogus taip turi gyventi, kad save išdalytų, sudegtų, kaip žvakė“, – sako A. Žarskus.

Deja, tos senosios išminties dabartinėje laidojimo kultūroje išlikę labai mažai. Išliko tie papročiai ir apeigos, kurie buvo prijungti prie bažnytinio laidojimo ritualo. Išlikęs apeiginis giedojimas, tačiau ir jo prasmė yra pakitusi. Senovėje buvo giedamos raudos. Tai nėra mirusiojo apgailėjimas, priešingai – jose teigiama, kad „nereikia verkti, gailėtis mirusiojo. Jam reikės tas ašaras nešioti. Ašaros degina ir t. t.“ Raudos buvo dviejų rūšių: garbstos (garbstyti, garbinti), kuriose buvo išvardijami mirusiojo darbai, žygiai bei nuopelnai, ir privalomosios raudos, kurios A. Juškos dainyne pavadintos „Apmąstymai“, – tai pokalbis su mirusiuoju, nurodymai, kaip jam elgtis. Tas raudas atlikdavo senieji dvasiškiai – žmonės, kurie patys ruošdavosi mirties virsmui. Jie atsiskirdavo nuo bendruomenės ir susiburdavo į atskiras grupeles, kuriose gyveno. Kai žmogus mirdavo, jie vykdavo pas velionį ir atlikdavo laidojimo apeigas bei raudas, su pamokymais mirusiajam. „Buvo specialios raudos: prausiant, rėdant, guldant ant lentos, dedant į karstą, išnešant pro duris, važiuojant į kapines, važiuojant pro kapinių vartus, leidžiant į duobę ir t. t. Visose apeiginėse  raudose buvo tam tikri pamokymai. Bėda ta, kad mirusysis ne visada suvokia, kad jis yra miręs. Senovinėse raudose buvo tiesioginiai kreipiniai į mirusįjį su patarimais, kaip jam elgtis, kaip susivokti. Visi tie bildukai, poltergeistai, šmėklos, vaiduokliai – tie, kurie nesuvokė, kad mirė, ir nori grįžti atgal. Atgal grįžti negalima. Rėdos ratas sukasi į vieną pusę. Reikia apeiti pilną ratą ir tik tada galima sugrįžti. Viskas sukasi ratu. Tokia yra rėda, arba tvarka. O vaiduokliai nori grįžti atgal, bet kūnas jau suiręs. Reikia naujo kūno – sugrįžtame kūdikiais“, – apmąstymais dalijasi A. Žarskus.

Nutoldami nuo gilesnės patirties, gyvename vis labiau paviršiumi, nebejaučiame sielos ilgesio ir Ilgių šventės reikalingumo. Iš tamsių žmogaus užkaborių pamažu atsėlina Helovynas. Kyla klausimas, kodėl taip yra? A. Žarskus teigia, kad gilesniu supratimu ir esmės nuo formos skyrimu gyvena labai nedaugelis. Žmogus savo širdies taurėje iš gyvenimo į gyvenimą nešasi savas patirtis. Visų patirtys skirtingos, todėl ir poreikiai skiriasi. „Žmonės negimsta kaip tušti lapai. Ateiname su patirtimi, todėl nereikia ypatingai pergyventi, jei žmogus nėra toks, kokį aš įsivaizduoju. Jis yra tam tikro suvokimo, tam tikro lygio mokinys. Jis mokosi, kaupia, augina savo patirtis. <…> Kai mes „uždarome“ žmogų viename gyvenime, tada norim iš to žmogaus greitai kažką tai nulipdyt. <…> Pačiam reikia išmokti skirti esmę nuo formos. Forma yra laikina, praeinanti, ji regima, viliojanti, žavinti. Esmė yra nematoma, paslėpta, neviliojanti. Tiesiog jos kartais net ir nesuvoki, bet ji kažkur  yra. <…> Reikia pačiam viską atrasti. Patikrinti viską savo patirtimi. Suabejoti. Abejonė – tai yra tai, kas skatina mąstyti. Šiuolaikiniam žmogui labai reikia mąstymo. <…> Apskritai mąstymas yra sunkus dalykas. Lengviau mąstyti taip, kaip įprasta – stereotipais, įprastom nuomonėm. Lengva, bet kiek tai verta? Ir tada aš plaukiu pasroviui. O kai pradedi abejoti, tada tenka plaukti ir prieš srovę.“ A. Žarskus teigia, kad žmonėse turi atsirasti poreikis kitokio suvokimo, kad jiems turi nusibosti tai, kas yra, kad jie patys turi „išbraidyti“ savas patirtis, kad suvoktų ir patirtų jų padarinius. Atrasti save šioje Žemėje labai klaidu, labai daug yra įvairiausių pasiūlymų ir pagundų.

Grįžtant prie mirties temos ir paklausus, kaip žmogui nebijoti mirties ir kaip reikėtų jai pasiruošti, A. Žarskus sako, kad pasiruošimas mirčiai yra visas gyvenimas, savo kūno laikinumo suvokimas. „Tas pasiruošimas turėtų būti gyvas, sąmoningas mirties priėmimas – priimti mirtį, nesipriešinti. Bet pirmiausia reikia giliai suvokti, kad mirtis – ne išnykimas, bet tik pasikeitimas, virsmas, kelionė. Be mirties, be pasikeitimų, nėra gyvenimo. Akmuo nesikeičia, palyginus su žmogumi, jis beveik amžinas. Bet ar jis gyvena?“ Sunkiai susirgus, reikia pradėti nuo testamento tvarkymo, drabužių, asmeninių daiktų išdalijimo.

„Man tenka daug bendrauti su sveikuoliais, tai dauguma jų nori ilgai gyventi. Visiškai neteisingas požiūris, neteisingas tikslas. Jeigu aš noriu ilgai gyventi, tai aš laikau save mirtingu. Vadinasi, aš noriu pratęsti kūno gyvybę. Tai reiškia, aš tapatinu save tiktai su fiziniu kūnu. Nėra kito būdo ilgiau gyventi, kaip tik senti. Ar kam patinka senti? <…> Kūnas lieka kūnu ir jis visada bijos mirti, o baimė kyla iš kūno. Mirties priėmimo drąsa, kitas požiūris kyla iš sielos. Kai tu suaktyvini sielą, baimė pasitraukia. <…> Mirties laikas yra žinomas dar prieš gimimą, todėl mano įsibaiminimas gyvenimo nepratęsia. Priešingai. Ateina tas laikas ir tu miršti. Ir tas nelaimingas atsitikimas taipogi yra žinomas. Pagrindinius savo gyvenimo įvykius žmogus atsineša gimstant jau ten suplanuotus, kuriuos gimdami pamirštame, nes gimti reiškia migti.“ Pasak A. Žarskaus, mirtyje pagrindinis dalykas yra sąmoningumas. „Visa kita yra forma. Forma gali būti bet kokia. Mes galime apeigas, ritualus sureikšminti, bet jeigu nebus mirštančiajame susivokimo, jeigu tie, kurie atlieka apeigas, taipogi nesuvoks esmės, kad čia reikia pasitarnauti sielai, ne suyrančiam kūnui, tai naudos nebus daug.“

Dar kitas labai svarbus dalykas yra suvokimas, kad tai yra tiesiog išėjimas, kad tai yra virsmas, ne pabaiga. „Mirtis apskritai yra visiškai neskausmingas vyksmas, skausminga gali būti tiktai liga, kuri naikina kūną. Atsiskyrimas nuo fizinio kūno gali būti net nepastebėtas. <…> Mirdami atsisveikiname. Nesupraskime to siaurai: kiekvienas atsisveikinimas yra ir pasisveikinimas. Kiekvienas praradimas yra ir atradimas. Kiekviena pabaiga yra ir pradžia. Kai pradėsime suvokti ir gyventi sujungdami prieštaras jungtuku „ir“, – kad yra ir taip, ir kitaip, – mūsų mąstymas ir gyvenimo galimybės prasiplės. Įprastai mąstome: „Arba yra taip, arba yra kitaip.“ Jei giliau suvoksime ir rasime esmę, atrasime, kad visada yra ir vienaip, ir kitaip.“ A. Žarskus galvoja, kad nereikia stengtis kuo ilgiau pratęsti žmogaus merdėjimo, pajungiant jį prie medicininių aparatų, palaikančių kūno gyvybę. Nereikia stengtis sukontroliuoti mirties. Svarbu leisti žmogui natūraliai išeiti. „Anksčiau, jeigu žmogus sunkiai merdėdavo, artimieji degindavo jo nepabaigtus darbus, moterims išpindavo kasas, atidarydavo langus, kad siela turėtų kur išeiti, daužydavo molinius indus, kaip simbolinį senos formos sunaikinimą.“ Ir visa tai tam, kad palengvintų išėjimą to, kuris labai prisirišęs prie žemiško gyvenimo.

A. Žarskus teigia, kad mirusį žmogų yra geriausia kremuoti, kad toks laidojimo būdas geriausiai padeda atsiskirti nuo fizinio kūno. „Kūnas susideda iš keturių elementų: iš žemės, ugnies, vandens ir oro. Todėl nuo senovės yra keturi laidojimo būdai: atiduoti žemei, ugniai, vandeniui arba orui. Ir šiais laikais įvairiose pasaulio šalyse yra išlikę tie visi keturi laidojimo būdai. Geriausia atiduoti ugniai. Ugnis nuskaistina, ji labai daug ką sunaikina. Apvalo. Ugnis yra skaistintoja, perkeitėja. Kai kam gali būti skausminga, bet tai trumpas skausmas.“ Svarbu nesitapatinti su fiziniu kūnu, laiku nuo jo atsiskirti, tuomet nekentėsime. Deginamam kūnui tikrai neskauda, bet kenčia siela, kuri prisirišusi prie deginamo kūno.

A. Žarskaus paklausus, ar sąmoningesnis mirties priėmimas ir santykis su mirtimi gali žmogui padėti prasmingiau gyventi ir giliau suvokti gyvenimo prasmę, jis atsako: „Be abejo. Priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia save, kaip suvokia pasaulį ir savo vietą jame ir tuo pačiu mirtį bei gimimą, gyvenimas keičiasi iš esmės. Tu nebesivaikai, ko vaikosi visi žmonės. Tu darai tai, ką tu mėgsti, tai, kas tau patinka, o ne tai, kad už tai brangiai moka, ne todėl, kad tai prestižinis dalykas. Kas reikšminga ir svarbu, klausi ne proto, bet savo širdies. O dabar, kai mes ateiname į šį pasaulį, mums užvožia kultūrinį puodą: šeima, mokykla, universitetas, Bažnyčia ir kitos instancijos sureikšmina tam tikrus dalykus ir aš juos turiu priimti, nors  mano vidus galbūt  kalba visai kitaip ir aš nedrįstu pasipriešinti. Reikia išdrįsti pasipriešinti ir gyventi tuo, kas tau iš tiesų yra malonu, kas kyla iš tavo paties vidaus, tačiau toli gražu ne visi tai pajėgia. <…> Daug reikia patirti, kad galėtum sąmoningai pasakyti: „Aš esu kūrėjas to pasaulio, kuriame gyvenu. Ir tas pasaulio kūrimas priklauso nuo manęs.“ <…> Mintis kuria: kaip aš save suvokiu, kokios yra mano pažiūros. Ir labai svarbu, ką aš sureikšminu ir ką aš nureikšminu, – nuo to priklauso gyvenimo kokybė.“

Ir pabaigai, paklausus, kaip jam atrodo, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė šioje Žemėje, vyras atsako: „Dėl šitos prasmės mums ir reikia aiškintis. Daug storų knygų apie tai prirašyta. Tiesiog buvimas. Iš to buvimo kyla kažkokia tai prasmė – vienam vienokia, kitam kitokia. Mūsų nenuorama protas būtinai nori ieškoti kažkokios ypatingos prasmės. Bet prasmė yra pačiame gyvenime. Yra daug įvairių gyvenimo apibūdinimų. Man labiausiai priimtinas gyvenimo suvokimas, kad gyvenimas – tai žaidimas, kad gyventi reikia žaidžiant. Žaidimo prasmė – prisiminti save. Prisiminti save – tai pamiršti save šitą, koks aš čia esu. Žmogus vis ieško, ieško… Po visų nusivylimų, po visų abejonių, po visų džiaugsmų, po visų pasiekimų, praradimų, mirčių ir gimimų, pagaliau jis susivokia, kas yra iš tikrųjų. Tam, kad žmogus susivoktų savyje ir atrastų tą esmingąjį Aš – Aš iš didžiosios raidės, – reikia labai daug: daug patirčių, daug nusivylimų, daug kančių, visokiausių kvailysčių patirti, išgyventi visokių kataklizmų, karų… Ir kai jis atsimena save, jis sugrįžta į ten, iš kur yra kilęs.“

Straipsnio autorius – Vilma Bratkauskaitė